Neseniai sutikau vieną savo pažįstamą, su kuria nesimatėme daugiau kaip metus. Aš ramus žmogus, bet patyriau šoką: per tuos metus moteris nuo 54 drabužių dydžio sublogo iki 40. Ir turiu omeny ne tik kūno matmenis, ji iš tiesų sublogo, nuo žodžio „blogai“, tai yra atrodo gerokai blogiau.

Taigi dėl ko mes „blogstame“? Dauguma atsakys: „Kad būtumėme gražesnės“. Bet juk kaip dažnai mes pastebime, kad kuri nors draugė, atsikračiusi keleto kilogramų, praranda ir grožį, ir šarmą, ir patrauklumą, ir puikias kūno formas. Bet dabar ji išdidžiai sako: „Aš sveriu tik...“

Taigi: dėl ko mums reikia numesti tuos „papildomus“, mūsų nuomone, kilogramus? Ir kodėl mums dieta nepadeda?

Pirma, ir svarbiausia: reikia nusistatyti aiškų tikslą. Kas šiuo atveju yra tikslas? Numesti svorio, įlysti į senus džinsus, pagerinti savijautą, tapti gražesnei, įrodyti draugei, verčia vyras... Tikslų gali būti daugybė. Reikia išsiaiškinti, koks yra tas tikras tikslas, dėl kurio ruošiamės aukotis, neleisdamos sau valgyti, versdamos savo kūną prakaituoti ant treniruoklių.

Pavyzdžiui, viena mano sporto klubo „kolegė“, visai neblogai atrodanti jauna moteris, nusprendė laikytis dietos ir sportuoti, kai pirmą kartą susidūrė su tokia problema: jos šlaunys skausmingai nusitrindavo viena į kitą. Tai jai buvo tikras „siaubas“, kuris tapo pagrindiniu stimulu tolimesniems veiksmams.

Kitu atveju, stimulas „pulti į alkaną dietos glėbį“, buvo meilė jaunam sportiškam vyriškiui, šalia kurio moteris jautėsi tikra „vėpla“.

Atsisakydami malonumo suvalgyti ką nors skanaus, mes turime tvirtai žinoti: tikslas pateisina priemones. Tikslas turi būti aiškus, konkretus ir įmanomas laiko atžvilgiu. Tokio tikslo: sublogsiu 10, 15, 20 kilogramų, būti negali. Prisiminkite Holivudo žvaigždes: jos lieknėja ne tam, kad numestų svorio, jos lieknėja tam, kad gautų vaidmenį. Jaučiate skirtumą: „Jeigu nesublogsiu – negausiu vaidmens“. Vaidmuo gali būti tikslas, dėl kurio moteris visą savaitę gers tik kefyrą ir jokiomis aplinkybėmis neleis sau suvalgyti prieš miegą net mažulyčio sumuštinuko.

Nusistatyti savo tikslą jūs galite, kai išanalizuosite visus tikslus, ir prieš kurdamos savo asmeninį lieknėjimo planą, išsamiai ir nuosekliai atsakysite į klausimus:

1. Kodėl ir kam aš tai darau?
2. Ko aš tikiuosi pasiekti? Kieno interesus aš paliečiu tai darydama? Kam turės įtakos galutinis rezultatas?
3. Kokios yra sąlygos (kas? kaip?), veikiančios tikslo siekimo procesą? Kokios yra kliūtys? Kokios galimybės?
4. Kokie mano sugebėjimai? Kokios silpnosios pusės?
5. Ką aš turiu padaryti tuoj pat, visų pirma?
6. Kokie konkretūs veiksmai gali sumažinti neigiamus poveikius, o kokie sustiprinti teigiamus?
7. Ar tiksle yra tokių komponentų, kurie akivaizdžiai neįgyvendinami? Ar reikia kurti naujus tikslus? Gal naujas veiksmų planas bus realesnis ir kryptingesnis?

Sublogti ar sulieknėti?
Įsiklausykite į žodį „sublogti“. Tiesiogine lingvistine prasme jau jaučiamas prasmės krūvis: „tapti blogesne“. O mūsų pasąmonė viską supranta tiesiogiai. Ji visai nenori, kad mūsų kūnas taptų prastesnis. Ir atitinkamai imasi veiksmų, kad net griežčiausios dietos sąlygomis, jis, tai yra, kūnas, negalėtų „pablogėti“. Todėl kalorijos, gautos suvalgius agurką ir išgėrus stiklinę kefyro, tuoj pat atidedamos atsargai.

Mūsų organizmo reakcija priklauso nuo nusistatymo. Įsakymas: „blogti“, negali būti pozityvus. Vadinasi, mes turime performuluoti įsakymą: tapti grakštesnei, patrauklesnei, sveikesnei.

O ar verta?
Vienoje laidoje apie madą teko matyti, kaip žymus rusų dizaineris Viačeslavas Zaicevas visiškai nuoširdžiai su pritrenkiančiu atvirumu žavėjosi praktiškai kiekviena moterimi. „Įspūdinga figūra, puikios formos, o kokios kojos“ – tokiais žodžiais jis pasveikindavo bet kurią dalyvę, ir nuo tų žodžių jos tarsi imdavo skraidyti ant podiumo, jų akys suspindėdavo, ir nepriklausomai nuo išorinių duomenų, merginos patikėdavo savo patrauklumu, išryškėdavo jų moteriškumas, erotizmas.

Taigi pasirodo, viskas, ko reikia moteriai: vertinimas, susižavėjimas, komplimentas. Mus myli ne už tai, kokios esame „išmieros“, ne už mūsų nedidelį arba nelabai svorį, o už mūsų žvilgsnį, už mūsų žavesį, už gerumą. Ir prieš pradėdamos laikytis kokios nors eilinės ypač madingos dietos, užduokite sau klausimą: „O kam man to reikia? Ir ar iš viso reikia?“

Ir jei jūs įtikinsite save, kad jums atsikratyti tų „nereikalingų“ kilogramų gyvybiškai būtina, kad po to jūsų gyvenimas apčiuopiamai pagerės, kad tai būtina jūsų savigarbai, tada – pirmyn! Ir svarbiausia: ne nuo pirmadienio, ne nuo pirmos mėnesio dienos, ne po to, kai pabaigsiu šitą tortuką, nes prapuls, ne tada, kai išleisiu žurnalą, paruošiu ataskaitą...

O būtent dabar, nuo šios minutės mes keičiame savo gyvenimą, kad padarytumėme jį geresniu...