Dėl geležies trūkumo atsiradusi mažakraujystė gali lemti daugelį lėtinių ligų. Šios medžiagos stoka ypač juntama pavasarį.


Mažakraujystė - tai būsena, kai kraujyje sumažėjus eritrocitų ir juose esančio hemoglobino organizmas nebegauna pakankamai deguonies.

Labiausiai išplitusi dėl geležies stokos atsiradusi mažakraujystė, kurios iš pradžių ilgai nerodo jokie požymiai, tačiau žmogus kaskart vis labiau jaučia nuovargį, mieguistumą, apetito stoką, dirglumą, mažėja jo darbingumas. Apie mažakraujystę praneša blyški oda, įtrūkę lūpų kampai, trapūs nagai, slenkantys plaukai ir kt. Ši bėda būdinga beveik kas trečiai vaisingo amžiaus moteriai, gan dažnai ji nustatoma mažiems vaikams bei paaugliams. Į didesnės rizikos grupę patenka nėščiosios bei kūdikius maitinančios motinos, vegetarai, aktyviai sportuojantys ir pagyvenę žmonės. Lietuvoje mažakraujyste sergama tris kartus dažniau nei Europoje ar JAV, tačiau mūsų šalyje šiai būsenai dar skiriama per mažai dėmesio. Medikų teigimu, profilaktiškai atliekant tam tikrus kraujo tyrimus, būtų galima išvengti kai kurių psichologinių ir elgesio pokyčių problemų.


Mažakraujystę rodo bendrasis kraujo tyrimas, tačiau tada geležies atsargos organizme jau būna išsekusios, belieka gydytis. Atskleisti užslėptą šios medžiagos trūkumą gali specialus feritino tyrimas, kuris yra mokamas. Jei nustatoma, kad mažakraujystė atsirado dėl geležies stygiaus, reikėtų papildyti jos atsargas. Šios medžiagos yra liesoje mėsoje (daugiausia - jautienoje, vištienoje, veršienoje), kepenėlėse, grūduose, kruopose (ryžių arba grikių), lapinėse daržovėse, vaisiuose. Kartu valgant ir augalinį, ir gyvulinį maistą, geležis pasisavinama geriau. Dėl veiksmingesnio pasisavinimo jos preparatų nereikėtų vartoti kartu su arbata, kava, pienu.