Sakome – gyvenimas teka. Kaip upė. Kaip vanduo. O ką iš tikrųjų reiškia vanduo mūsų kūnui ir sielai?

Kūnui

Visų žemės gyvybės formų egzistavimas priklauso nuo vandens. Žmogus irgi savotiška vandens būtybė – juk vanduo sudaro du trečdalius mūsų kūno. Vandenyje, motinos įsčiose mes pradedame savo gyvenimą. Vandenį geriame, maitinamės vandens gėrybėmis, juo prausiamės ir švariname savo aplinką. Vandenyje arba prie vandens ilsimės, vandeniu drėkiname savo kūną kaip ir žemę, kurioje auga mūsų maistas.

Vanduo – sveikatos šaltinis. Kad tą patirtum, nebūtinos aukštosios technologijos, speciali įranga ar medžiagos. Karšta vonia atveria poras, oda lengviau kvėpuoja ir pašalina iš organizmo kenksmingas medžiagas. Ši paprasta vandens procedūra padeda atsikratyti nemigos ir praskaidrina mintis. 85 proc. mūsų smegenų sudaro vanduo, todėl jas būtina nuolat „drėkinti“.

Per mažai vandens gali būti galvos skausmų, migrenų, nuovargio ir net depresijos priežastis. Todėl viena iš būtiniausių žmogaus sveikatos sąlygų – kasdien išgerti pakankamą kiekį vandens. Mūsų klimato sąlygomis suaugusiam žmogui jo reikia išgerti šešias–aštuonias stiklines. Be to, kasdien pravartu valgyti sultingų, t. y. vandeningų, vaisių ir daržovių. Tad nepamirškime – Sanitas per aquam (liet. „sveikata per vandenį“)!

Sielai

Vanduo gali būti ramus, trykštantis, stovintis, tekantis, patvinęs, purslojantis, švelniai banguojantis, audringai šėlstantis, krentantis, šventas ir dar kitoks. Nenuostabu, kad jis puikiai atspindi žmogaus jausmus ir vidines būsenas. Vandens (įvairiausiais pavidalais) simbolis dažnai sutinkamas psichoterapijoje: piešiniuose, sapnuose, terapinio darbo su vaizduote metu.

O ir pats vanduo kartais gali tapti terapeutu. Juk, kad ir koks suirzęs ar sutrikęs būtum, parymojus valandėlę prie ramios upės tėkmės, mintys ir jausmai nurimsta savaime. Besiklausydamas „daugiabalsės upės dainos“ H. Hesse‘s aprašytas Sidharta pakeičia savo gyvenimą, susitaiko su likimu ir patiria nušvitimą.

Vandens pasaulis mums dar mažai pažįstamas. Sakoma, kad žmogus daugiau žino apie tai, kas vyksta visatoje, nei apie povandeninį pasaulį: ten daugybė neatrastų ir nepažintų augalų, gyvūnų, palaidotų lobių ir senųjų civilizacijų relikvijų. Giliausių vandenyno dugno vietų dar niekam nepavyko pasiekti. Todėl vanduo – žmogaus pasąmonės simbolis.

Kaip vandenyje gyvena galybė gražių, įdomių ar keistų gyvybės formų, taip ir žmogaus pasąmonėje knibžda įvairiausi instinktai, užslopinti jausmai, neatrasti gabumai, galios ir potencialai. Nors tiek vandens pasaulis, tiek pasąmonė mums yra labai įdomūs, reikalingi ir su jais svarbu „palaikyti ryšį“, tačiau kaip su vandens pasauliu reikia elgtis atsargiai ir pagarbiai, taip ir su pasąmone.

Vanduo mus veikia. Jis – daugialypis, kintantis ir tuo panašus į mus pačius.