Jau geras pusšimtis metų praėjo, kai žmonės stengiasi mylėti. Jūs neapsirikote: ne ieškoti meilės, o būtent mylėti. Nes išaugus materialinei gerovei paaiškėjo, kad meilės jausmas proporcingai sumažėjo. Ne, žinoma, kad žmonės įsimyli, susižavi, prisiriša. Tačiau padaugėjo žmonių, kurie kenčia nuo nieko nenorėjimo. Ir su kompleksais čia nėra nieko bendra.

Partnerių aplinkui yra ne mažiau, nei anksčiau, o netgi daugiau - juk per praėjusį amžių žmonių planetoje padvigubėjo. Atsiradus ir paplitus prezervatyvams seksas tapo laisvesnis. Situacija tapo panaši į kabelinę televiziją: vietoj senų trijų kanalų tu turi vos ne šešiasdešimt, tačiau žiūrėti juos norisi dvidešimt kartų mažiau. Nes pripratai. Tik supyksti, jei staiga pusė kanalų neveikia. Kabelis užlūžo.

Kas nutiko su mūsų meile, aiškinasi filosofai ir sociologai. Ir nieko gudresnio nesugalvojo, kaip pasakyti, jog vartotojiška psichologija apima ir meilę. O tiksliau – mūsų ideologija skatina nemylėti. Meilės santykiai turi būti panašūs į greito vartojimo prekę - nupirkai, suvartojai - perki naują. Jokio prisirišimo čia neturi būti.

Jūs gi suprantate, kodėl šiuolaikiniai skutimosi peiliukai turi tarnauti kuo trumpiau - tu turi kuo greičiau pirkti naujus, patobulintus, o neprisirišti prie seno gero skustuvo. Taip ir žmogus - jis turi patarnauti tavo vis didėjančiam pasitenkinimui, o prisirišimo reikia vengti. Arba ilgai gydytis nuo jo pas psichoterapeutą.

Dėl to prie vis ilgėjančio priklausomybių sąrašo dabar jau priskiriama ir meilės priklausomybės. Tai aiški nuoroda žmonėms – prisirišai - esi patologiškas. Neprisirišk – imk pavyzdį iš psichiatro. Jis jeigu ir prisiriša, tai saikingai. O jei „prisirišinėsi“ per dažnai - nustatys tau psichiatras kokią nors diagnozę, tarkime „ nebrandaus tipo asmenybė“, tai žinosi. Ne vokiško Romantizmo laikai dabar. Ideologija dabar ne ta.

Tačiau jūs puikiai žinote, jog priklausymas nuo ideologijos žemina mūsų orumą. Juk žemina? Žemina. Todėl žmonės įsigudrina mylėti ir prisirišti, tik paslapčia. Taip, žinote, iš pasalų, kad ideologija nepastebėtų. Kur nors sau patyliukais nuosavame užmiesčio name. Ima ir pamilsta ką nors. Ir kaip jie tai daro? Mums tai labai įdomu, nes mūsų epocha pasižymi dar viena savybe - manija viską modeliuoti. Rinkti technologijas. Na, kaip NLP ir taip toliau.

Pradžioje, žinoma, yra visuotinis sugebėjimas mylėti. Jis prigimtinis. Visi vaikai myli mamytę ir tėvelį. Netgi labai blogus. Visi piešiame širdeles ir rašome: „Mama, aš tave myliu“- netgi psichopatų alkoholikų vaikai. Todėl duoti kam nors meilės ženklą – prigimtinė mūsų savybė.

Ir skiriamasis meilės bruožas yra tas, kad žmonės ima vienas kitam kažką duoti. Nesvarbu, ką – gėles, dėmesį, kitokias smulkmenas. Švarką ant pečių šaltą rudens vakarą. Šokolado gabalėlį. Geresnę vietą kino teatre. Ir t.t. O kita pusė į tai atsako tuo pačiu, tačiau nuo įprasto mandagumo tai skiriasi vienu bruožu:

Atiduoda kiek daugiau, nei gauna.

Taigi, jei jums atiduoda tiek pat - tai tik mandagumo išraiška: tau davė šokolado atsikąsti, o tu duodi obuolio atsikąsti. Tau- gėlės, tu - pinigus už gėles. Beje, pinigai, atiduoti už paslaugą, puikiai parodo meilės nebuvimą.

O štai meilės technologija yra tokia, kad abipusiai gavimai ir davimai auga kaip sniego kamuolys:

• Tu jai ranką išlipant padavei - ji tavo ranką pagyrė;

• Tu jai lagaminą padėjai panešti - ji tave pakvietė kavos;

• Tu jai sutaisei namuose elektrą, ji tave pakvietė pašokti;

• Tu ją pabučiavai, ji tave apkabino...

Įdomesnis variantas - kai davimas prasideda nuo neigiamų dalykų, kurie vis mažėja ir po truputį pereina į teigiamus. Tai - filmo „Likimo ironija“ variantas:

• Jis pas ją užmiega girtas - ji apipila jį vandeniu;

• Jis atsiprašo - ji jam nuperka bilietą namo;

• Jis ant jos rėkia ir išeina - ji rėkia ant jo ir įsileidžia;

• Jis jai atsiveria - ji atsiveria jam;

• Jis jai groja su gitara- ji jam dainuoja...

Tai, žinoma, gali vykti ne per vieną vakarą, tačiau bendra idėja tokia pat - meilės kuro primetame vis daugiau, kol užsiliepsnoja meilės laužas.

Tačiau prie gavimo ir davimo pripranti. Duodi ir imi laukti: kada gi ateis tas šokoladas, obuolys, ranka, lagaminas, elektra, gitaros ir atsivėrimai? Anksčiau jie ateidavo kaip nelauktai didelės dovanos, kurios visai neturėjo ateiti, bet kažkodėl atėjo. Tai buvo siurprizai, o dabar tu jau jų lauki, nes jie jau turi ateiti! O atėjus tu jų nevertini, užtat suirzti, kai jų nėra:

• Tu nebepaduodi man rankos;

• Tu panešei ne mano lagaminą, o kažkokios nepažįstamos!

• Tu jau savaitę nesutaisai elektros;

• Tu manęs nebučiuoji taip, kaip tada.

O štai visko tiek prisikaupė, kad svarstyklės ima linkti į kitą pusę:

Tu rėki ir išeini - aš rėkiu ir įsileidžiu;

Tu atsiprašai - aš nuperku tau bilietą namo;

Tu miegi girtas - tave apipilu šaltu vandeniu;

Tu išvyksti kitur...

Ir štai svarbi technologinė išvada:

Priimkite viską, ką jums duoda artimas žmogus, kaip neužtarnautą siurprizą.

Ką? Jis/ji VIS DAR gyvena su manimi? Už ką man tokia malonė? Na, geras! Ir duokite man ko nors – nesvarbu, ko, tik kiek didesnio.

Štai toks NLP gaunasi. Iki.