„Keista man šita vasara. Anksčiau prieš atostogas žinodavau, kokie darbai manęs lauks grįžusios. Dabar — visiška nežinia. Pirmą kartą šitaip“, — pasiguodė jubiliejų švenčianti „Nekviestos meilės“ aktorė Jūratė VILŪNAITĖ.

Nacionalinio dramos teatro stendas, kuriame skelbiami repertuarai, birželį jau tuščias, tačiau jūs vis tiek teatre...

Dabar repetuojame Balio Sruogos istorinę dramą „Milžino paunksmė“, kurią rodysime per Valstybės dieną prie Kauno pilies. Man teks vaidinti kariaujančią moterį. Tad dabar mokausi kautis su kardais, ir man tai labai įdomu.

Tai svarbiausias jūsų vasaros darbas?

Sakyčiau, kad taip. Dar iki liepos vidurio turėsiu įvairių skaitymų. Tada mėnuo atostogų, o paskui... ateitis neaiški. Nežinau, kokie planai, ką repetuosim. Keistas jausmas. Anksčiau prieš vasaros atostogas visuomet žinodavai, ką veiksi rudenį. Tad ir atostogauti būdavo smagiau. O dabar tas nežinios jausmas slegia.

Naują sezoną aktoriui norisi ir naujų darbų?..

Be abejonės. Aktorius, kaip ir dailininkas ar muzikantas, turi ne tik palaikyti formą vaidindamas, bet ir nuolat dalyvauti procese. Su metais padėtis keičiasi — vėliau jau galbūt negalėsi suvaidinti to, ką galėtum dabar.

Kuo jums reikšmingas pasibaigęs sezonas?

Turėjau du įdomius darbus: sukūriau vaidmenis S. Mrožeko pjesėje „Našlės“, kurią Mažojoje salėje rudenį pastatė režisierius Sigitas Račkys, ir Adolfo Večerskio pastatytame miuzikle „Žmogus iš La Mančos“. Pastarajame įgijau visiškai naujos patirties, nes pirmą kartą man teko dainuoti scenoje.

O jeigu žvilgtelėtumėte į visą savo kūrybinę biografiją — kas joje spindi ryškiausiomis spalvomis?

Ta biografija neišvengiamai ilgėja... Turėjau nemažai įdomių darbų, bet labiausiai noriu minėti tuos, kurie iki šiol gyvena su manimi. Kroatų režisieriaus Ivicos Buljano pastatytoje dramoje „Elitas (Ponai Glembajai)“ suvaidinau vienuolę seserį Angeliką Glembaj. Tai neįprasto braižo, įvairialypis vaidmuo. A. Večerskio režisuotoje komedijoje „Meilė pagal grafiką“ sukūriau Barbaros Smit vaidmenį. Tai publikos labai mėgstamas spektaklis, į kurį anksčiau net būdavo sunku gauti bilietą. Kiekvieną kartą iš žiūrovų sulauki neišpasakytai džiugios reakcijos. Kartu ir pati pasikrauni. Komedija — malonus žanras.

Ar turite savo svajonių vaidmenį?

Konkretaus — ne, bet svajoju sukurti dar ne vieną. Jie mane jau lankė ne kartą, kai dirbau ir pas Gintarą Varną, ir pas Gytį Padegimą. G. Padegimo spektaklyje „Vieno tėvo vaikai“ teko vaidinti ir merginą, ir brandžią moterį, ir močiutę. Tokie sudėtingi vaidmenys ir toliau lieka mano svajonė.

Ar turite savo mėgstamą režisierių?

Man labai patinka dirbti su G. Varnu. Visada šventė dirbti su savo mokytoju Jonu Vaitkumi. Labai įdomu ir pas G. Padegimą, ir kitados — pas Rimą Tuminą. Žodžiu, kiekvienas turi savo braižą ir yra savaip įdomus.

Ar jūsų prioritetai teatre per tuos septyniolika metų išliko tie patys?

Sakyčiau, kad pasikeitė. Noras patekti pas ypatingą režisierių anksčiau buvo stipresnis. Dabar man svarbiau pats darbo procesas ir komanda. Anksčiau stengdavaisi kuo idealiau suvaidinti, o dabar ne mažiau reikšmės teiki ir pačioms repeticijoms.

O kaip per tą laiką pasikeitė aktoriaus gyvenimo tempas?

Tenka vis smarkiau suktis reikalų verpete. Atsiranda įvairių papildomų darbų. O kai viską reikia suderinti, mažiau laiko lieka repeticijoms, greičiau statomi spektakliai. Man trūksta laiko nuodugnesniam darbui, kad galėtum geriau įsigilinti į medžiagą. Greitesniu ritmu sukurti spektakliai išeina negyvi, o aktorių vaidyba tampa paviršutiniška.

Ko labiausiai reikia, kad aktorius sužibėtų: gero režisieriaus, ryškaus vaidmens ar tiesiog patekti į televiziją?

Kiekvienu atveju vis kitaip. Vienas galbūt tinkamu momentu atranda savo režisierių ir atsiskleidžia, kitas galbūt sulaukia jam tinkančio vaidmens arba jo sulaukia tada, kai būna geriausios formos. Būna ir taip, kad vos baigę studijas aktoriai gauna ryškius vaidmenis. Aš savo keliu ėjau pamažu. Buvo, kai tiesiog likimas man atsiuntė vaidmenis tuomet, kai jaučiausi pajėgi jų imtis, ar režisierius atsirasdavo tada, kai man labiausiai to reikėdavo. Buvo ir sunkių periodų, kai reikėjo geležinės kantrybės. Aktoriui visada reikia kantrybės, žinojimo, ko nori, atsidavimo savo profesijai.

Ir gal dar televizijos, kad plačioji visuomenė apie jį sužinotų?..

Televizija — gana slidus dalykas. Joje šlovė ir spindesys yra trumpalaikiai. Ji tave įsiurbia, panaudoja tavo žavesį, ir viskas. Serialas baigsis ir tave pamirš, jei neatsiras kito serialo, filmo ar režisieriaus, kuriam būsi reikalingas. Reikia didelio profesionalumo, kad galėtum eiti iš serialo į serialą ir turėtum pasakyti kažką nauja.

Tad ar aktoriui reikia televizijos?

Žinoma. Tai dalis aktorystės. Aktorius kalba viešai. Teatras — gerokai mažesnė auditorija negu televizija. Natūralu, kad aktoriaus siekiamybė yra kuo didesnė auditorija. Tik netikiu tais spindesiais, kurie gali greitai išblėsti.

Tai skausmingiau negu visai nepatekti į ekraną?

Ne, tiesiog tu suvaidinai, ir niekas nežino, kaip bus toliau, o teatre dirbi ramiai, be jokių didelių šuolių ar nuopuolių.

Ar serialuose atradote ką nors nauja?

Anksčiau vaidinau „Giminėse“, „Dvynukėse“, dabar — „Nekviestoje meilėje“. Visi jie buvo labai skirtingi, tad kiekviename jų atrasdavau vis kitų sau įdomių dalykų. „Nekviestoje meilėje“ man buvo įdomu žaisti Dovilės gyvenimu, stebėti, kaip ji auga ir keičiasi.

Ar galima manyti, kad jūsų taip įtikinamai vaidinama Dovilė — tikras jūsų prototipas?

Žinoma, ne. Ji yra sugalvota moteris, kuriai suteikiu man patinkančius arba nelabai patinkančius bruožus, bet jokiu būdu ji nėra mano antrasis aš.

Gyvenime susidūrusi su Dovilės problemomis jūs elgtumėtės kitaip?

Jeigu man nutiktų tokia problema kaip jai ir Andriui, aš nedaryčiau tokio staigaus sprendimo ir neskubėčiau bėgti iš namų. Dovilė pasielgė kaip tikra maksimalistė. Tikrajame gyvenime reikėtų laviruoti, ieškoti kompromisų, išeičių, o ne staigiai nukirsti santykių giją. Maksimalizmas — tikrai ne mano bruožas.

Kuo ta serialo moteris jums artima?

Artima tuo, kad yra ištikima sau. Dabar tarsi pati sau prieštarauju... Ji neina į kompromisus, bet turi savitą garbės kodeksą, principus, kurie man patinka.

Ar aktoriui yra daug lengviau suvaidinti tas gyvenimiškas situacijas, su kuriomis jis pats jau buvo susidūręs?

Man ta gyvenimo patirtis turi reikšmės, ypač kine, kur vyrauja subtilūs dalykai, kur turi išgyventi, netapti ryškiu tipažu. Teatre gali užsitepti grimą, užsidėti peruką, pakeisti balsą — ir niekas tavęs nepažins. Kine tokių ryškių pokyčių nėra. Gyvenime patirti išgyvenimai man labai padeda.

Ar darbas „Nekviestoje meilėje“ jau baigtas?

Jau buvo surengtas atsisveikinimo vakarėlis, kuriame nuskambėjo mintis, kad pasiekta pabaiga.

Gal galite išduoti, ar Dovilė ir Andrius vėl atras santykių harmoniją?

Panašu, kad taip. Ar viskas bus gerai, man sunku pasakyti, nes nežinau, kaip kūrėjai sudėlios įvykius galutiniame etape. Man pačiai smalsu.

Ar pati žiūrite šį serialą?

Kai būnu namie, pasižiūriu. Kartais jį žiūri ir mano vyras. Tačiau nesakyčiau, kad jį aptarinėjame. Anksčiau buvo daugiau entuziazmo ir intereso.

Ar vaidyba teatre ir televizijoje — dabar jūsų vienintelis užsiėmimas?

Kažkada mokykloje dėsčiau scenos kalbos pamokas. Ir dabar puoselėju norą dirbti su jaunimu. Man tai patiktų.

Ar jūsų teatrinio gyvenimo kelyje viskas klostėsi sklandžiai?

Niekuomet nebuvo kilusi mintis mesti aktorystę, tačiau negalėčiau pasakyti, kad visuomet viskas buvo lengva. Buvo sunku, kai tik atėjome į teatrą. Toks laikas buvo — į teatrus žmonės nevaikščiojo, kūrėsi gatvės tipo teatrai, teatro salėse būdavo šalta, tuščia, nejauku, atrodė, kad žiūrovai niekada nebegrįš.

Kaip sugalvojote tapti aktore?

Mūsų Antano Vienuolio mokykloje veikė mokyklos teatras, kuriame vaidinau ir kur man labai patiko. Tačiau pati niekuomet nebūčiau išdrįsusi stoti į tuometę konservatoriją, jei ne mokytoja, teatro vadovė. Ji man buvo didelis autoritetas — į sceną išleido išties nemažai žinomų aktorių. Jos žodis man buvo svarus. Ji mane paragino, aš pabandžiau, ir man pavyko patekti į J. Vaitkaus kursą.

Ar teatre suradote kolegų, su kuriais partnerystė scenoje tapo kūrybinės sėkmės garantas?

Šiaip man su visais patinka, tačiau mano partnerystė su Vitalija Mockevičiūte yra kažkokia ypatinga. Mūsų duetas prasidėjo rimtais vaidmenimis, paskui kartu kūrėme komiškus. Ėmėme net juokauti, kad iki pensijos taip ir draugausime. Nežinau, kuo tai paaiškinti, tačiau scenoje mes neįtikėtinai jaučiame viena kitą.

Kaip jaučiatės vaidindama su Sauliumi Balandžiu?

Mūsų duetas taip pat gyvuoja jau daug metų. Ramučio Rimeikio spektaklyje „Proto melas“ kūrėme neabejingų vienas kitam personažų porą. Vyrą ir žmoną vaidinome Sauliaus Šaltenio kūrinyje „Lituanica“, nesutaikomą porą — pagal E. E. Šmitą režisieriaus Vytauto Dapšio pastatytoje pjesėje „Svečias“. Joje aš buvau Z. Froido dukra Ana, o jis — nacis. Įsimylėjėlių pora buvome ir „Kazimiere Sapiegoje“: jis — Mykolas Sapiega, aš — karalienės augintinė Marija Seniauskaitė.

Tad galbūt neatsitiktinai režisieriai jus suveda į porą?

Galbūt. Su pažįstamu žmogumi vaidinti porą yra smagu ir sava. Būtų sunkiau, jei tektų vaidinti mylinčią žmoną su visiškai nepažįstamu aktoriumi.

Ar daug žinote atvejų, kai vaidindami poras aktoriai „prisivaidino“, t. y. sukūrė šeimas?

Yra tokių atvejų.

Regis, ir jūs pati su savo vyru Remigijumi susipažinote teatre?

Taip, bet jis nėra aktorius. Natūralu, kad toje pačioje aplinkoje dirbantys žmonės lengviau susipažįsta ir kažką atranda vienas kitame.

Gal ir gerai, kad abu nesate aktoriai, juk sakoma — menininkų šeimos nėra tokios tvarios...

Menininkai — galbūt daugiau jausmų, emocijų žmonės. Jie labiau klauso savo širdies, o ne proto, tad išsiskiria. Kiti gal ir jaučia dvejonių, bet jiems pavyksta tvirčiau užveržti varžtus.

Kas yra jūsų šeimos tvirtybės pagrindas?

Mes jau keturiolika metų kartu. Manau, kad noras išlaikyti tai, ką jau esame sukūrę, pagarba vienas kitam, leidžianti ir atleisti, ir būti šalia. Šeima — labai sudėtingas organizmas. Kad ji yra, dar nieko nereiškia. Svarbiausia, kad joje būtų gera. O tam reikia ir ryžtingumo, ir altruizmo, ir atlaidumo.

Kas jūsų šeimoje turi lemiamą balsą?

Priklauso nuo srities. Jei reikia užimti svečius, aišku, tai tampa vyro prerogatyva. Jei tenka spręsti sūnaus mokyklos klausimus, tariamės kartu. Žodžiu, jau žinom, kuris kurioje srityje yra stipresnis.

Kokios jūsų idealios atostogos?

Jau ne kartą vasarą automobiliu keliavome po Skandinavijos šalis. Šiemet — keista pauzė: neturime jokios konkrečios idėjos. Galvoje įsijungęs keistas stabdys. Tačiau vyras sako, kad neverta atsisakyti planų. Gal kažką sugalvosim. Man labiausiai norisi judėti, o ne sėdėti vienoje vietoje.

Birželio 12-ąją švęsite jubiliejų. Ar jau sugalvojote, kaip šią datą pažymėsite?

Pažįstami jau seniai ėmė mane spausti, nors man nesinori sureikšminti šios datos. Vieni mūsų draugai penkiasdešimtmečio proga tiesiog pabėgo iš namų. Aš gal taip drastiškai nesielgsiu...

Ar jums neatrodo, kad jubiliejai — tarsi svarbių gyvenimo etapų riboženkliai?

Žinau, kad ši riba ženklina tam tikrą gyvenimo brandą. Labai norėtųsi, kad peržengęs ją taptum harmoningesnis, išmintingesnis, kad tavo gyvenimo patirtis taptų dideliu pranašumu ir darbe.

Ar turėdama dabartinę patirtį vėl rinktumėtės aktorystę?

Jaunystė tuo ir žavi, kad žmogus tuomet negalvoja, kas bus. Jis klauso savo širdies balso ir, manau, elgiasi teisingai. Kitaip jis galėtų atsidurti prie suskilusios geldos.

Ar būtų smagu, jei jūsų Gabrielius suaugęs pasakytų „Ir aš eisiu į teatrą“? Juk turėtumėte jam ką patarti.

Kol kas į tai žiūriu ramiai, nes jam dar tik vienuolika, tad į teatrą jis nežiūri. O jei imtų žiūrėti, man nebūtų ramiau. Tai labai sunki ir nenuspėjama profesija. Man atrodo, kad kitos profesijos žmogui teikia daugiau garantijų.

Kokių džiaugsmų sau linkėtumėte kitą dešimtmetį?

Norėčiau ir toliau likti su tais žmonėmis, kurie mane supa ir kurie man yra brangūs. Taip pat norėčiau naujų vaidmenų. Tiek teatre, tiek televizijoje.