Išeiginėmis dienomis turėjo paaiškėti, ar festivalio organizatoriai šiemet padarė kokybinį šuolį. Deja, atsakymas neigiamas. Per dvi savaitgalio dienas visi žmonės pamatė tik beviltiškus filmus pagrindiniame konkurse. Kai klausi kolegų nuomonės, tai net nekalbi apie meną. Pamatyti daugmaž tvarkingai papasakotą filmą, per kurį nesinorėtų snausti, – jau šventė. Tik ne pagrindiniame konkurse. Todėl dar privalau pakelti pažymį nekonkursiniam S. Daldrio „Skaitovui“. Palyginus su juo, visi kiti čia pamatyti filmai turi būti nurašyti net ne B, o C kategorijai. Tokiai pačiai ir pats festivalis. Ką veikia atrankos komisijoje dirbantys žmonės? Tai pats įdomiausias klausimas, į kurį pasistengsiu rasti atsakymą. O kol kas stebiu nusivylimą ir nuovargį festivalio žiūrovų veiduose.

Nuvylė du prancūzų autoritetai. Francois Ozonas jau senokai bando parodyti, kad jis yra kitoks. Blogai, kad mes tą žinome ir mums tai nebeįdomu. Norisi kino. Šių metų Berlinalės konkursui režisierius pateikė šeiminę dramą, kurioje pagrindiniams herojams padovanojo skraidantį vaiką. Gyvena moteris, turi dukrą, randa sugyventinį. Pamažu pradedamas sukti šeimos lizdas. Gimsta berniukas. Kiekvienas šeimos narys nelengvai randa savo vietą jame. Naujo gyventojo atėjimas – išbandymas. Gimusio mažylio vardas sutampa su filmo pavadinimu „Ricky“. Autoriui panorėjus, staiga kūdikiui ima augti sparnai. Jie nepanašūs į angelo paveikslą. Pabrėžtinai primena vištų sparnus mėsos parduotuvėje. Kūdikio detalių rodymas panašus ne į Holivudo pasaką, bet į D. Cronenbergo kūno siaubą. Ilgiau apsistoju ties tuo nuobodžiu filmu, nes kino mugėje išgirdau šviežią naujieną: Lietuva jį nupirko. Matyt, pigus buvo. Kitą paaiškinimą sunku rasti. Taigi bandau išraizgyti trumpą šio prancūziško filmo prasmę.

Ricky‘s iš tikro iš pradžių yra labiau panašus į monstrą. Šeimos nariai jį priima įvairiai. Ypač neaiškus jo sesutės, likusios antrame plane, likimas. Pamažu tie nelemti Ricky‘o sparnai išauga ir jis iš tikro ima skraidyti, įgauna angeliuko įvaizdį ir dingsta. Tuomet visi vėl randa savo vietą šeimoje. Galima kalbėti apie bjaurųjį ančiuką, šeimos išbandymą susiduriant su neįprastu reiškiniu. Blogiausia, kad filmas nėra įdomesnis už jo galimas interpretacijas. Charakteriai neišvystyti, nors juos įkūnija geri aktoriai. Tarkime, vienintelį suaugusį vyrą šeimoje vaidina įspūdingas ispanas Sergi Lopezas – jis mums pažįstamas iš „Pano labirinto“. Pats Francois Ozonas per spaudos konferenciją negalėjo nieko pridurti. Tik tiek, kad rėmėsi angliška novele. Tačiau mažas triukas kompaktiškoje literatūroje negarantuoja įdomumo kino ekrane.

Francois Ozonas į Berlyną kviečiamas nuolat. Pirmiausia todėl, kad yra garsus gėjus. Bertraną Tavernje pakvietė į konkursą dėl jo praeities įdirbio. Šiemet jis pristatė silpną visais techniniais atžvilgiais detektyvą pagal amerikiečių rašytojo Jameso Lee Burke‘s nuarą. Senas prancūzas vargiai galėjo stilingai nufilmuoti grynai amerikietišką kūrinį. Todėl šis filmas iš anksto buvo planuojamas DVD rinkai. Išvadas galite daryti patys. Lieka klausimas: dėl kokių kriterijų jis buvo atrinktas į Berlyno konkursą. Kad žurnalistai pamatytų jame vaidinusį Tommy Lee Jonesą? Jis neatvyko. Ir teisingai padarė, nes pristatyti nušvilptą kūrinį labai nesmagu.
Taip pat skaitykite:

*
Berlyno kino festivalio dienoraščiai: antroji diena (2)
*
Berlyno kino festivalio dienoraščiai: pirmoji diena

Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad Bertrano Tavernje konkursinio filmo „Elektriniame rūke“ pažymiai kitą dieną festivalio leidiniuose buvo žemiausi. Bet... pabrėžtinų švilpimų nebuvo. Iš pagarbos pavargusiam veteranui. Užtat švedo Luko Moodyssono filmas „Mamutas“ buvo taip nušvilptas publikos, kad panašios neigiamos reakcijos net nepamenu. Paprastai Berlyno auditorija būna ne tokia griežta kaip Kanų. O šį kartą ji ne tik švilpė. Leido tradicinius garsus „mū“ ir „bū“, trypė kojomis. Lukas Moodyssonas to nusipelno. Jis būtų atleistas, jei tiesiog patirtų nesėkmę. Bet jo „Mamutas“ labiausiai visus papiktino dėl to, kad bando dirbtinai pakišti globalines aktualijas. Nori dirbtinai ir nenuoširdžiai brangų filmavimą skirtinguose žemynuose suderinti su Filipinų šiukšlynų žmonėmis ir gatvių prostitucija. Iki šiol Lukas Moodyssonas dirbo su mažo biudžeto arthauzu. Dabar pirmą sykį gavo galimybę filmuoti su kino žvaigždėmis (filme vaidina G. G. Bernalis) už didelius pinigus ir bet kokioje geografinėje platumoje. Tai jau kai užsimojo... Mažo kalibro šeimos ir susvetimėjimo problematiką išdidino taip, kad vizualiai nurungtų A. G. Inarritu „Babelį“. Rezultatas: žmonės dvi valandas žiūrėjo spekuliatyvų reginį apie nieką ir jiems tai nepatiko.

Tikiu, kad nors keli įdomūs filmai pagrindiniame konkurse vis dėlto atsiras. O kol kas kaip ir visi festivalio svečiai dažniau bėgu į kitas festivalio programas.

Forumas daugiau dėmesio skiria originaliems, kažkuo netikėtiems darbams. Natūralu, kad čia galima laukti daug netradicinių dalykų. Berlynas vis labiau tampa gėjų Meka. Savo orientacijos neslepiantis miesto meras ir jo palaikoma didžiulė gėjų bendruomenė seniai persmelkė miestą žydra spalva. Tokią spalvą labai mėgsta ir Berlyno kino festivalis. Šiemet tolerancijos devizas buvo aiškiai viršytas. Pavarčius filmų katalogus, iliustracijose daugiau matyti besibučiuojančių vyrų su vyrais negu heteroseksualių variantų. Festivalio dokumentika daugiausia pasakoja tik apie seksualinių mažumų problemas. Tiesiog žydų filmai rodo, kaip gėjai gyvena Izraelyje. Turkų – Turkijoje ir pan. Švelniai tariant, tai tiesiog vienoda. Net ir ne homofobai turi pripažinti, kad šiemet Berlinalė jau ne žydra, o pernelyg ryškiai mėlyna.

Panorama pristato rimtesnius darbus, nepriskiriamus „pagrindinei srovei“. Čia jau pamačiau ne šedevrų, bet tokių filmų, kuriuos galima žiūrėti. Vėlgi dominuoja gėjų kinas. Šiemet „Panoramoje“ bus pagerbtos trys gėjų kino ikonos. Pirmoji – tai labai universalus anglų aktorius Johnas Hurtas („1984-ieji“, „V – kaip Vendeta“, „Žmogus-dramblys“, „Vidurnakčio ekspresas“, „Svetimas“). Antroji – režisierius Gusas Van Santas ir jo „Oskarui“ nominuotas „Milkas“. Trečioji – aktorius ir manekenas Joe Dallesandro, kurį išgarsino pogrindinis Andy Warholo ir Paulo Morrissey kinas („Flesh“, „Trash“). Vėliau jį filmavo labai žinomi viso pasaulio režisieriai: Walerianas Borowczykas, Louis Malle, Jacques Rivette‘as. Daugiausia jau kaip žinomą prekinį ženklą.

Šiek tiek nuvylė „Panoramoje“ argentinietė Lucia Puenzo. Kanuose ji debiutavo prieš dvejus metus „Kritikų savaitėje“ ir laimėjo pagrindinį apdovanojimą su Lietuvoje žinoma brendimo drama „XXY“. Tame filme balansavimas tarp drąsių sekso temų jau buvo diskutuotinas, bet įtikino. Šiemet ta pati Lucia Puenzo savo pagrindinę aktorę iš „XXY“ nufilmavo atvirai lesbietiškame „Telmos ir Luizos“ variante. Toks pakartotinas lipimas į sekso balą neatrodė skaniai. Nenuostabu, kad tik vaivorykštės nuotaikų Berlinalei ji galėjo įsiūlyti savo naują darbą.
Nenoriu baigti depresyviai. Iš tikro vieną vakarą pasirinkau filmą pagal jo plakatą mieste, kuris skelbė „Antidepresyvus kelio filmas“. Ir pasukau pagal reklamą. Pamačiau norvegų režisieriaus Rune Denstado Langlo debiutą pilno metro kine pavadinimu „Šiaurė“ („Nord“). Tai buvo tikrai stilingas ir gero skandinaviško humoro kupinas kelio filmas apie tabletes rijančio vyruko kelionę pas savo moterį ir sūnų, kurie gyvena kažkokiame mažame miestelyje vos ne prie Šiaurės ašigalio. Kaip ir pridera šio žanro filmui, išorinis herojų kelias veda ne tiek į tolimą geografinį tašką, kiek į patį save. Tikiuosi, kad šį nuotaikingą kūrinį parodys artimiausia „Scanorama“.