59-asis Berlyno festivalis vėlų šeštadienio vakarą paskelbė nugalėtojus. Trumpai juos išvardiju. Dar liko viena kino šventės diena. Sekmadienis, kai visiems suteikiama proga pamatyti populiarių Berlinalės filmų, į kuriuos nespėta nueiti anksčiau.

Aukso lokys už geriausią filmą:

“Sievarto pienas” (“Milk of sorrow“).
Rež. Claudia Llosa, Peru.

Kai festivalio žiuri renkasi iš vidutinybių, bet kokie prizai yra sunkiai nuspėjami ir šį kartą taip pat tapo siuprizais. Kita vertus, Peru režisierės moters Claudios Llosa drama „Sielvarto pienas“ gana neblogas siuprizas. Berlynas liko ištikimas sau ir nebe pirmą kartą išgarsina politinio turinio kūrinį iš Pietų Amerikos. Filmas atitinka visus Berlinalės standartus. Kiek netikėta, kad ši drama pulsuoja ne tiek Berlinalei įprastu tradiciniu, kiek magiškuoju realizmu ir net froidizmo elementais. Per motinos pieną dukra perima ligą, susijusią su motinos kartos pergyventais politiniais sukrėtimais. Štai tokia istorija laimėjo šiemet „Aukso lokį“.

Žiuri GRAND PRIX – sidabro lokys:

Šiemet žiuri nusprendė įteikti du sidabro lokius, vienodai padalindama savo dėmesį dviems filmams (Ex aequo):

“Gigantas” (Gigante).
Rež. Adrian Biniez., Urugvajus.

Tikrai simpatiškas ir publikai patikęs filmas. Vizualiai patrauklus, minimaliomis priemonėmis papasakojantis labai žmogišką istoriją apie vienišą parduotuvės apsauginį, stebintį jam vis labiau patinkančią naktinę prekybos centro valytoją.

“Visi kiti ” (Everyone else).
Rež. Maren Ade, Vokietija.

Šio filmo prilipdymas prie aukštesnių prizų sukėlė kritikų šurmulio. Mano manymu, paprastos melodramos, dirbtinai peraugančios į poros tarpusavio santykių aiškinimąsi, apdovanojimas susijęs su noru paskatinti festivalio šeimininkų kino pramonę ir patenkinti gausią vietinę auditoriją.

Sidabro lokys geriausiam režisieriui:

Asghar Farhadi , Iranas.
(už filmą “Viskas apie Elly”).

Ši nuobodoka drama publiką padalino pusiau. Vieni kažką įžvelgė, kiti miegojo seanse ir tikriausiai antrieji buvo teisūs. Bet kokiu atveju, prizas būtent už režisūrą neatrodo labai motyvuotas. Tiesiog suveikė dalybų principas, kai reikia pažymėti visus, kažkuo nusipelnusius. Juo labiau atvykusius iš ne kinematografinių valstybių.

Sidabro lokys už geriausią scenarijų:

Orenas Movermanas ir Alessandro Camon, JAV.
(už filmą “Pranešėjas”(„The messenger“)).

Puikus aktorius Benas Fosteris(„Traukinys į Jumą. 3.10“) šiame filme vaidina kareivį, kurio pareiga pranešti žuvusiųjų šeimoms blogas naujienas.

Sidabro lokys geriausiai aktorei:

Birgit Minichmayr, Vokietija (už filmą “Visi kiti”)
Rež. Maren Ade.

Dar vienas prizas tam pačiam vokiečių filmui. Paprieštarauti jam sunku, bet bent ne blogesnių moteriškų vaidmenų tikrai buvo. Sporte sakoma: šeimininkams ir sienos padeda...

Sidabro Lokys geriausiam aktoriui:

Sotigui Kouyate – afrikos kilmės aktorius už britų filmą “Londono upė“
Rež. Rachidas Boucharebas.

Dėl šio prizo niekas nediskutavo. Sunkiai vaikščiojantis ir invalido vežimėliu besinaudojantis aktorius sugraudino festivalio uždarymo žiūrovus, papasakojęs net tris afrikietiškas pasakėčias. Visi kantriai klausė. Aktorius Sotigui Kouyate įsimena „Londono upėje“ kaip tėvas, ieškantis savo vaiko po teroro aktų Anglijos sostinėje.

Sidabro lokys už geriausią garso takelį :

Vengrų-britų filmui “Katalin Varga”ir takelį kūrusiems Gaborui Erdely bei Tamasui Szekely
Rež. Peteris Stricklandas.

Kažkada išprievartautos moters keršto drama imituoja seną gerą vengrų kiną. Tai dalinai pasiseka, nors režisavo filmą anglas Peteris Stricklandas. Filmo garsas techniškai tobulas. Ar jis geriausias – sunku pasakyti, nes šį kartą konkursas nepasižymėjo muzikaliais filmais.

ALFREDO BAUERIO – Berlinalės pirmojo vadovo vardo – prizas už ypatingus meninius nuopelnus dažniausiai atlieka prizo geriausiam operatoriui funkciją. Tiesiog pavadintas įmantriau. Jis šį kartą irgi buvo padalintas filmams:

„Gigantas“ ir „Ajarai“ („Tatarak“, rež. Andžejus Wajda)

Abu šie kuklaus užmojo kūriniai pasižymi gera kadro kultūra, įdomesniu vizualiniu sprendimu. Jų apdovanojimas nekelia jokių klausimų. Dažnai apvanojimuose linksniuotas Urugvajaus „Gigantas“ dar pasiglemžė nemažą piniginį prizą už geriausią debiutą pilno metražo vaidybiniame kine (režisierius Adrianas Biniezas).

Šio filmo ir apskritai Pietų Amerikos kūrinių triumfas šių metų Berlinalėje patvirtina festivalio tradicijas, meilę trečio pasaulio šalims. Visgi žiuri vadovavusi Tilda Swinton išsaugojo ir meniškumo kriterijų. Nesupykčiau, jeigu filmą laureatą „Sielvarto pieną“ bei „Gigantą“ parodytų mūsų „Kino pavasaris“.

Atskiroje jaunimo programoje „Generation“ kiek anksčiau geriausiu filmu vaikams iki 14 metų pripažintas Kanados filmas “Tai ne aš – prisiekiu“ („C`est pas moi! Je le jure!“, rež.. Philippe Falardeau), puikiai derinantis komedijos ir dramos elementus. Kategorijoje jaunimui nuo 14 metų apdovanotas originalus amerikiečių kūrinys „Mano savižudybė“ („My suicide“, rež. David Lee Miller). Abu savaip žavūs ir ne tik vaikams įdomūs filmai, tikrai verti mūsų platintojų dėmesio.