Jaunavedžiai Groganai, kuriuos vaidina seksualūs ir simpatiški aktoriai Owenas Wilsonas ir Jennifer Aniston, yra pradedantys žurnalistai. Jie nusprendžia apsigyventi šiltame kurorte prie vandenyno. Abu nesunkiai įsidarbina. Ji – ekonomikos apžvalgininke į mažytį vietinį laikraštį, jis – reporteriu kitame, šiek tiek didesniame leidinyje. Toliau dvi valandas mums rodo šios besikuriančios šeimos gyvenimą, buitį, kasdienius rūpesčius. Nuoširdžiai noriu perspėti, jog jūsų laukia ne komedija apie šunų nuotykius, o tiesiog amerikietiškos šeimos kronika. Filmą galima pavadinti melodrama, romantine buitine drama, bet jokiu būdu nedera tikėtis kažko panašaus į „Bethoveną“, „K-9“ ir panašias primygtinai juokinančias komedijas visai šeimai.
„Marlis ir aš“ – tai reginys, kurį gali žiūrėti didelis ir mažas. Kiekvienas ras jame sau reikšmingų dalykų. Šuo filme yra, bet jis netampa dėmesio centru ir yra tik viena vaizduojamos šeimos sudėtinė dalis. Šuo, pravarde Marlis, yra labai simpatiškas retriveris, kurį jauna porelė įsigyja treniruotei. Pagrindiniai herojai, abejodami dėl savo sugebėjimų gimdyti ir auginti vaikus, iš pradžių nutaria atsakomybės mokytis bendraudami su keturkoje būtybe. Išsirinktas nukainuotas šunėkas, kurį pavadina įžymaus muzikanto Bobo Marley vardu, pasirodo esąs blogiausias pasaulyje šuo. Jis neklauso jokių komandų, vos pasirodęs namuose ima viską griauti, vagia Jennifer Aniston apatinį trikotažą, paniškai bijo griaustinio. Audros filme yra dažnas reiškinys, todėl Marlis nuolat išgyvena stresą ir atitinkamai perduoda jį visiems aplinkiniams. Šios komiškos scenos nufilmuotos gana staigiai ir sumontuotos dokumentinio reportažo maniera. Tokiu būdu autoriai neakcentuoja paviršutiniško humoro, šuns nuotykius įkomponuodami į bendrą šeimos gyvenimo kroniką.
Norėdami apibūdinti filmo žanrą ir stilių, turėsime prisiminti jo sukūrimo istoriją. Žurnalistas Džonas Groganas aprašė savo gyvenimą laikraštyje ir jis nė kiek nesiskyrė nuo to, ką matome ekrane. Tikrasis Džonas Groganas gavo užduotį rašyti nuolatinę rubriką provincijos laikraštyje. Siekdamas sudominti skaitytojus, jis ėmė rašyti labai subjektyviai. Aprašinėjo svarbiausius regiono įvykius, bet daugiausiai dėmesio skyrė asmeniniams išgyvenimams. Jis aprašė savo nuotykius, patirtus su pačiu nepaklusniausiu pasaulio šunimi ir iš to kylančius jaunos šeimos nepatogumus. Taip gimė apybraižų serija apie vidutinės amerikietiškos šeimos gyvenimą. Pagal šias apybraižas pastatytas filmas, todėl jis labiausiai ir panašus ne į konkretų kino žanrą, o į asmenišką žurnalistinį reportažą arba realybės šou, kuriame matome eilinių žmonių kasdienybę. Groganai nusprendžia užsiimti pirmo vaiko „gamyba“, o ištikimas šuo Marlis lenda į jų lovą. Jie renkasi naują namą, o Marlis skuba išsimaudyti jo baseine...


Nežinau, ar visiems patiks toks dviejų valandų žvilgsnis į amerikietiškos šeimos kroniką. Juokingų epizodų filme nedaug. Salė seanso metu nesijuokia, tik retsykiais šypsosi. Labiausiai prajuokina antraplaniai personažai, kuriuos vaidina šaunūs aktoriai veteranai. Kažkada jauna ir graži Kathleen Turner („Romanas su brangakmeniu“) čia vaidina agresyvią šunų dresiruotoją, kuri su Marliu, savaime aišku, bendros kalbos neranda. Prisipažinsiu, jog žiūrėdamas filmą šios aktorės nepažinau ir nustebau pamatęs jos pavardę titruose.


Daug žodinio humoro filme pažeria veteranas Alanas Arkinas („Mažoji mis“, „Rusai ateina“). Kur kas kebliau įvertinti pagrindinių aktorių pasirinkimą. Suprantu, jog filmo režisierius Davidas Frankelis, ilgą laiką dirbęs televizijoje ir iki šiol sukūręs tik vieną sėkmingą kino kūrinį „Ir velnias dėvi Pradą“, rodo tokią visuomenę, kurią jis asmeniškai pažįsta. Juo labiau nenusižengia literatūriniam scenarijaus šaltiniui – to paties Džono Grogano knygai, sudarytai pagal jo ankstyvus žurnalistinius darbus. Todėl matome gana prabangų vidutinio amerikiečio gyvenimą ir pirma reakcija yra ne užjausti jauną šeimą, bet pavydžiai galvoti, kaip turtingai gyvena eiliniai žurnalistai Amerikoje. Pagrindinius vaidmenis atliekantys visiems žinomi Owenas Wilsonas ir Jennifer Aniston kiekviena proga demonstruoja savo seksualumą. Šeimos motiną įkūnijanti Jennifer Aniston, kuriai filme lemta susilaukti net trijų tikrų vaikų, nusirenginėja dažniau, negu reikia. Owenas Wilsonas pats panašus į nelabai vykusį, bet mielą retriverį. O patį Marlį nuo jo gimimo iki mirties suvaidino net 40 jo veislės atstovų. Visus juos suderinti, sumontuoti buvo bene didžiausias filmo pasiekimas.
Filmui pasiseka prisibelsti į žiūrovų širdis ir papasakoti du norimus dalykus. Pirmasis, jau mums ganėtinai nusibodęs, skiepija amerikiečiams labai svarbias tvirtos šeimos vertybes. Antrasis tiesiogiai susijęs su keturkoju personažu Marliu. Ko jis mus moko? Marlis iš tiesų yra bjaurus padaras. Sukelia tokią reakciją, kad nė vienas žiūrovas nenorėtų paimti jo iš ekrano į savo namus. Viso filmo metu jis nepadaro nė vieno žygdarbio ar pagirtino poelgio. Tiesiog būna galvos skausmu savo šeimininkams. Jie savo ruožtu nė minutei negalvoja atsikratyti sunkiai suvaldomo šuns. Atvirkščiai. Myli jį taip, kaip yra mylimas savas vaikas. Užtai, kad jis yra, o ne už ypatingas savybes. Tiems, kas nesuprato gana rimto filmo moralo, finale pacituojamas žurnalisto Džono Grogano straipsnis: „Šuniui nusispjauti į gražias mašinas, pinigus, didelius namus. Šuniui vis vien, ar tu esi turtingas ar vargšas. Protingas ar kvailas. Atiduok jam savo širdį ir jis tau atiduos savąją.“
Pabaigoje galutinai surimtėjusi istorija, jog savo artimą reikia mylėti tokį, koks jis yra, galėjo būti dar įdomesnė. „Marlis ir aš“ nufilmuotas taip, jog atitinka vidutinį visų Holivudui keliamų techninių reikalavimų pažymį. Scenarijus, garso takelis, operatoriaus darbas – viskas atrodo tvarkingai, bet niekuo neišsiskiria. Gal tai padeda nesiblaškyti nuo pagrindinės gana literatūriškos istorijos. O ji galėjo suteikti žymiai stipresnį draminį efektą, jeigu pagrindiniai personažai ir jų buitis nebūtų tokie gražūs ir panašūs į ryškius atvirukus. Kino istorija žino daug pavyzdžių, kai žmogaus gyvenimas sugretinamas su naminio gyvūno likimu, o jo poelgiai vertinami pagal požiūrį į žemesnės biologinės grandies būtybę. Geriausi tokio turinio filmai atsisako prašmatnių interjerų ir baseinų, rodo kuo paprastesnius žmones ir anaiptol ne kilmingiausių veislių keturkojus. Prisiminkime italo Vittorio De Sicos neorealizmo šedevrą „Umberto D“ arba prancūzo Roberto Bressono „Sėkmės, Baltazarai“, kuriame gyvenimas parodomas net per asilo kasdienius vargus. Glamūro tuose filmuose išvis nėra, o emocijų sukėlė visiems ir jaudina iki šiol.


Nepamilau šio naujo filmo dėl jo pernelyg priverstinai brukamo jaudinimo (ypač finale) ir neišradingos dramaturgijos. Režisierius dirba pernelyg televizijoje naudotais gražaus realizmo metodais. Vis tik filmą „Marlis ir aš“ rekomenduoju visos šeimos laisvalaikiui, ypač mylintiems šunis ir planuojantiems juos auginti. Kiek ilgokas atostogoms skirtas filmas yra geras pedagoginis įspėjimas apie žmogišką atsakomybę.


ALFA filmo vertinimas:


Filmo scenarijus – 6
Režisūra – 6
Aktorių vaidyba – 7
Operatoriaus darbas – 6
Garso takelis – 6
Ar žiūrėčiau dar kartą – Ne. Kino teatrui per ilgas.
Galutinis verdiktas – 6