Davidas S. Goyeris yra vienas nepastoviausių asmenų kūrybine prasme Holivude. Jo darbų kokybės kreivė taip ir svyruoja nuo tikrai įdomių kūrinių iki visiško šlamšto. Sunku pasakyti, kaip vienas žmogus galėjo prikišti rankas prie „Tamsos miesto“ („Dark City“, 1998) ar dviejų Christopherio Nolano „Betmeno“ filmų ir tuo pat metu sukurti nieko nevertą trečią „Bleidą“ („Blade. Trinity“, 2004) (nors ir pirmieji nebuvo niekuo geri) ar kvailą „Šoklį“ („Jumper“, 2008).


Įdomiausia pastebėti, kad D. S. Goyeris dažniausiai susikerta režisuodamas filmus. Šią tendenciją patvirtina ir naujausias jo filmas „Prakeiksmas“ (lieka paslaptimi, kodėl distributoriams nepatiko originalus pavadinimas „Negimęs“). Tai jau antrasis siaubo filmas D. S. Goyerio karjeroje ir ką gi – susižavėjimo jis tikrai nesukelia.


Režisierius ir scenaristas pabandė pasinaudoti žydų folklore žinoma istorija apie dybuką – mirusiojo sielą, kuri, nerasdama kelio iš šio pasaulio į anapusinį, įsikūnija gyvame žmoguje ir pradeda jį keisti, ir pritaikyti viduramžių bestiją dabartiniams laikams. Taigi toks kipšas pradeda persekioti gražaus užpakaliuko savininkę Keisi (Odette Yustman), kurios fiziniai privalumai filme užima tiek pat vietos, kiek ir gąsdinimai. Mergaitei pradeda vaidentis tai berniukas-zombiukas, tai šunys apverstomis galvomis, tai bitės, lendančios iš visų įmanomų ertmių.


Mergina vis labiau yra įpainiojama į tragišką šeimos istoriją, kurios ašimi tampa jos senelės Sofi patirti išgyvenimai Aušvice ir keisti nacių „mirties gydytojo“ Mengelės eksperimentai su Sofi broliu dvyniu.


Perfrazuojant žinomą patarlę, „Prakeiksmą“ būtų galima įvardyti kaip filmą, kuriame „kuo toliau į istoriją, tuo daugiau nesąmonių“. D. S. Goyeris, pirmosiomis filmo minutėmis dar sugebėjęs išlaikyti nors ir nestiprią, bet šiokią tokią įtampą, galiausiai visiškai atleidžia pavadžius ir iniciatyvą atiduoda specialiesiems efektams bei lėkštiems pagąsdinimams.
„Prakeiksmas“ iš esmės yra niekuo neoriginalus, nes režisierius nesibodi kopijuoti J-Horroro, ypač epizoduose su vaizdajuoste iš klasikinio „Egzorcisto“ („The Exorcicst“, 1973) (scena su žmogysta, rėpliojančia laiptais) ar „Emilės Rouz egzorcizmo“ („The Exorcism of Emily Rose“, 2005), o gilesnės prasmės ar logikos įvykiams ekrane taip ir nesuteikia. Todėl tampa visiškai nesvarbu, ar pagrindinę heroję nori nudaigoti koks nors dybukas, ar bildukas – vis tiek viskas baigsis kvailu lakstymu koridoriais ir „snukiadaužiu“.


Liūdniausiai visame šiame chaose atrodo Gary Oldmanas. Vienas geriausių Holivudo charakterių aktorių vaidina visiškai beveidį rabiną, kuris ir turi išvaryti šėtoną iš vargšės Keisi. Apie kitus personažus net kalbėti neverta – jie gražūs, ir tiek.


Vieninteliu ryškesniu atsiminimu po gąsdinti turinčio filmo lieka nebent žavus Odette Yustman užpakaliukas. Tačiau šį aktorės privalumą galima įvertinti ir žvilgtelėjus į „Prakeiksmo“ plakatą.


Alfa.lt filmo įvertinimas:
Filmo scenarijus – 3
Režisūra – 3
Vaidyba – 4
Kompiuterinė grafika – 3
Operatoriaus darbas – 4
Garso takelis – 4
Ar žiūrėčiau dar kartą – Ne
Galutinis verdiktas – 4