Kino industrijoje pradėjusi dirbti kostiumų dailininke Ramunė Čekuolytė ne tik baigė scenarijaus rašymo bei režisūros studijas Maskvoje, bet jau ruošiasi savo sukurto filmo „Stiklainis uogienės“ premjerai. Jauna režisierė neabejoja, kad kinas turi atspindėti gyvenimo realybę ir kalbėti šių dienų žiūrovui suprantama kalba.

Kaip nutiko, kad pirmiausiai pasirinkote studijas dizaino srityje, o ne kino?



Tuo metu studijuoti dizainą buvo labai madinga ir rinkausi iš trijų specialybių. Mano tėvai medikai, tad norėjo, kad pasekčiau jų pėdomis, bet pati seniai žinojau, kad mane traukia dailė, o ypač kostiumo dizainas. Tuo metu sakydavau, kad jeigu kiltų karas, tai galėsiu siūti uniformas. Nieko nežinojau apie kiną, tad domėjausi teatro režisūra, be to, man visada sekėsi neblogai rašyti, tad galvojau ir apie žurnalistiką. Po dvylika metų trukusių studijų esu baigusi scenarijaus rašymo specialybę, kuri glaudžiai susijusi su žurnalistika, kostiumo dizainą ir kino režisūrą. Tai viskas apie ką aš svajojau būdama abiturientė.

Šiuo metu dirbate daugiau su reklamos projektais, ar nepasiilgstate drabužių kūrimo?



Žinoma, tai savotiška liga, esu užsikrėtusi dviem infekcijom – kinu ir mada. Žaviuosi Sandros Straukaitės, Giedriaus Šarkausko darbais. Man patinka dizaineriai, kurie kuria nestandartinę madą, avangardą ir nebijo išsiskirti.

Dažnai keliaujate ir žinote, kokios mados tendencijos vyrauja svetur, ar sutinkate su nuomone, kad Lietuva yra absoliuti mados provincija?



Mes daugeliu atžvilgių esame provincija, o ypač psichologiškai. Lietuviai dažnai serga „provincialo kompleksu“, kurio patys nepastebi, o nuvykę į užsienį dažnai demonstruoja savo, kaip asmenybės susireikšminimą. Taip yra todėl, kad mes neturime jokios pasiūlos kaip kūrėjai, tad nėra ir paklausos.

Ar pati negalvojate vėl sugrįžti į mados industriją?



Šiuo metu tikrai ne, bet stebint „Mados infekciją“ visada kraujas užverda. Kartais net ir labai tingėdama pasisiūdinu sau kokį drabužį, bet tai daugiau hobis.

Kodėl studijuoti išvykote būtent į Rusiją?



Tuo metu, kai stojau, Lietuva dar nebuvo Europos sąjungos narė ir studijos Vakarų Europos šalyse buvo labai brangios, o jokie fondai netarpininkavo norintiems studijuoti.Atsirado galimybė išvykti į Rusiją ir ja pasinaudojau. Moku rusų kalbą ir esu įsimylėjusi Maskvą – tai dar dvi mane pastūmėjusios priežastys.

Ką jums davė studijos Maskvoje, ko negalima būtų gauti Lietuvoje?



Lietuvoje apskritai nėra tokio pobūdžio studijų. Maskvoje studijavau scenarijaus kūrimą, o nuo rudens pati dėstysiu šį dalyką Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Žaviuosi rusų ir prancūzų filmais, bet prancūzų kino industrija nemokantiems šios šalies kalbos yra uždara ir jie apskritai nieko nenori girdėti apie jokius lietuvius, o Rusijoje mus priima išskėstomis rankomis. Toks moralinis komfortas yra labai svarbus ir ateities perspektyvos tuomet yra visai kitokios.

O kodėl vis tik sugrįžote į Lietuvą?



Krizė, bet tikiuosi ji greitai pasibaigs ir vėl galėsiu ten grįžti. Puikiai suprantu, kad Lietuvoje yra saugu, turiu nuosavą būstą, čia mano šeima, bet visa širdimi aš likau Maskvoje, nes ten susikūriau savo pasaulį ir neįsivaizduoju, kaip jį perkelti į Lietuvą.