Visi puikiausiai žino, kad siaubo filmų paskirtis – kaip įmanoma kruopščiau įtikinti žiūrovą, kad paranormalūs reiškiniai, žudikai-fanatikai ar mistiškas dvasių pasaulis yra tokie pat tikri, kaip faktas, kad žmogaus ranka turi penkis pirštus. Jei filmo kūrėjams pavyksta žiūrovą taip įbauginti, jog šis grįžęs namo tamsoje bijo nueiti į tualetą, tuomet tikslas ne tik pasiektas bet ir visi „siaubinimo“ planai puikai įgyvendinti. Deja, įbauginti šiuolaikinį žiūrovą ne taip lengva ir tuo galima įsitikinti pažiūrėjus režisieriaus Charleso Guardo siaubo filmą „Nekviesti svečiai“.

Pasakojimas sumaniai pradedamas jaunos merginos Anos prisiminimais, kuri, dėl šeimoje įvykusios tragedijos, po dešimties psichiatrijos ligoninėje praleistų mėnesių vėl ryžtasi sugrįžti į normalų gyvenimą. Merginos entuziazmą kaip mat užgesina žinia, jog tėvas (vaid. Davidas Strathairnas) rengiasi vesti buvusią motinos slaugę (vaid. Elizabeth Banks).

Ana įtaria savo būsimą pamotę nužudžius jos motiną, o tėvas iš visų jėgų stengiasi lipdyti naują šeimą ir į dukters būgštavimus nereaguoja. Įtampa bei mirčių skaičius auga ir tarp naujosios tėvo mylimosios ir dukros užverda mirtina kova. Žiūrint filmą dažnai kildavo minčių, kad režisierius nesugebėjo rasti „svarių“ argumentų, tad vieninteliu kaltės įrodymu tampa pamotės perlų vėrinys.

Filme gausu mistika dvelkiančių scenų, bet visos situacijos tarsi surinktos iš kitų siaubo filmų: podukrą su mirtina raminamųjų injekcija rankoje besivaikanti pamotė ar nuolat pagrindinę heroję persekiojančios nužudytų vaikų sielos. Filmo kūrėjai akivaizdžiai žaidžia „siaubų formulėmis“: naktį miško aikštelėje mergina randa tris didelius maišus. Kaip manote, kas juose? Teisingai, nužudytų vaikų kūnai – būtų baisu, jei nebūtų taip nuspėjama.

Toks lengvai nuspėjamas siužetas ne tik kelia šypseną, bet ir tam tikrų aliuzijų į juodojo humoro komedijas, kurios buvo sukurtos norint pasijuokti iš tokių filmų kaip „Skambutis“ ar „Žinau, ką padarei aną vasarą“, tad nereikėtų nustebti, jei „Nekviesti svečiai“ taip pat įkvėptų kokį nors šmaikštų režisierių sukurti lengvą parodiją.

Už kantrybę filmo pabaigoje žiūrovai apdovanojami su kaupu, mat „Nekviestų svečių“ kūrėjai pateikia labai netikėtą staigmeną – visas filmo siužetas staiga pasukamas kitu kampu ir visa iki to momento papasakota istorija staiga pateikiama kitoje šviesoje. Keletą akimirkų būna neaišku, kuri iš dviejų siūlomų tiesų yra „tiesesnė“.

Šis sumanus pasakojimo posūkis iš dalies paaiškina tam tikrų akcentų nebuvimą siužeto pradžioje, tačiau žiūrovas gali likti neįtikintas ir piktas, kad iš jo atimama „viską žinančio“ pozicija.