Savo naujuoju albumu didžėjus ir prodiuseris Josh Wink grąžina ankstyvųjų šokių muzikos dienų nekaltybę ir spragteli dviem pirštais žanro apsėstiems klausytojams...

Josh Wink pastarosiomis dienomis atrodo kitaip. Jis taip pasikeitęs, kad kai įžengė į savo viešbučio Mančesteryje priimamąjį, „DJ Mag“ nėra tikras, jog tai jis, kol šis neištiesia rankos su šypsena. Anksčiau jo nešioti virvutėmis susukti plaukai dabar visiškai nukirpti, o galvą jis slepia po skrybėle. „Nešiojau „dredus“ beveik 13 metų, tad nuo jų man buvo pradėjęs skaudėti kaklas, - aiškina jis. - Be to, manęs nuolatos prašinėjo autografų, o tai kiek vargino. Dabar esu įprastas vaikinas su trumpais plaukais, ir šaunu, kad ne visi mane atpažįsta.“

Pažvelgę į jo liesą figūrą nepagalvotumėte, jog tai žmogus, atsakingas už keletą pačių žymiausių šokių muzikos įrašų, ar visą pasaulį drebinantis didžėjus. Regis, kad dėl savo be galo įtempto turų tvarkaraščio jis net ne visada supranta, kokiame mieste yra. „Nedaug težinau apie Mančesterį, - teigia jis. - Na, mačiau „The Royle Family“ ir „Letter To Brezhnev“.

Čia „DJ Mag“ priverstas pasakyti, jog pastarasis filmas pastatytas Liverpulyje, o painioti šių dviejų miestų girdint vietiniams nereikėtų. „Ah, tačiau aš galėčiau išnešti kailį vilkėdamas „Manchester United“ marškinėlius iš Liverpulio smulkmenų parduotuvės, tiesa?“ - juokauja jis.

Yra vienas dalykas, kurį be galo draugiškas Josh mėgsta beveik tiek pat, kiek didžėjavimą ir prodiusavimą - paplepėti. Wink kalba gana padrikai - pradėjęs pasakoti apie skirtingų rūšių arbatas, kurias jis perka savo merginai, labai greitai nukrypsta į diskusijas apie Stephen Hawkings knygą „A Brief History Of Time“.

Na, o netrukus jis atskleidžia savo ketvirtojo albumo pavadinimą - „When A Banana Was Just A Banana“. Iš pradžių jis skamba kvailokai ir kiek siurrealistiškai, kol vaikinas jo nepaaiškina. „Kai buvau jaunas, klausiausi įvairiausios muzikos, tuo metu tai buvo įprasta, - aiškina jis. - Tuomet aš dirbau žolės grėbstytoju žmonių pievelėse, kad galėčiau nusipirkti įrašų. Klausiausi hiphopo, vėliau soulo, new-wave, roko apie tai net nesusimąstydamas. Tačiau kuo labiau senstam, tuo daromės kritiškesni tam, ko klausomės. Netikėtai atsiranda vardai ir žanrai, apie kuriuos sakoma „aš klausausi tik deep hauso“ arba „aš nemėgstu electroclash“. Atsėlina cinizmas, kažkur pradingsta buvusi nekaltybė.

Taigi „When A Banana Was Just A Banana“ yra užuomina į tai, kad kai buvau vaikas, bananas buvo mano mėgstamiausias vaisius. Žinojau, kad juos mėgsta beždžionės, ir viskas. Tačiau kai esi suaugęs ir pamatai bananą, jis įgauna daugybę kitų reikšmių, kadangi yra panašus ir į dar kai ką.“

Subjektyvumas

Tai skamba šiek tiek froidiškai, nors Josh ir tikina, kad čia tėra žodžių žaismas. Tačiau nereikia būti psichoanalitiku, kad susidomėtum žodžio „nekaltybė“ vartojimu - jis tikina, jog visi gimstame su „tyra“ klausa, kuri laikui bėgant išsikraipo. Taigi, ar įmanoma susigrąžinti buvusią mąstyseną, o gal tai lyg nekaltybės praradimas, kurios niekada nebesusigrąžinsi?

„Negaliu pasakyti, ar tai tik emocijos, ar proto būsena, - pasakoja jis. - Manau, poreikis skirstyti daiktus į kategorijas yra sociologiškai labai giliai įsišaknijęs žmogaus prote - tai gentinis instinktas, kuris verčia tave būti su panašiai mąstančiais žmonėmis. Tačiau, mano nuomone, suaugę žmonės per daug rimtai priima muziką. Kiekvienas menas yra įdomus savo subjektyvumu. Viskas priklauso nuo to, kas mes esame šiuo momentu. Gali išgirsti dainą ir netikėtai pasijusti grįžęs į 1986 metus, ji primins tau apie merginą, kurią bandei pabučiuoti.

Pajunti kone nemalonų emocijų pasidalijimą - koks buvai tuo metu laimingas ir kaip ilgiesi praeities. Tai lyg tatuiruotė, įrėžta į tavo protą, ir kas nors, kas įsitraukia į elektroninę muziką dabar, turbūt patirs panašų jausmą, kurį kažkada patyriau aš.

Tai apibrėžia tam tikrą tavo gyvenimo dalį. Juokinga, kai žmonės ateina į mano koncertus ir sako man apie mano muziką panašius dalykus kaip poros, kurios pavadino savo vaikus Josh vardu, kadangi susipažino tuo metu, kai pasirodė „Higher State Of Consciousness“.

Kita vertus, negali sustabdyti laiko, ir esu laimingas, kad nepraradau savo aistros muzikai. Savo pirmąjį įrašą padariau 1989 m. ir vis dar jį myliu.“

Susipynę

Galima sakyti, kad Josh Wink ir šokių muzika pasirodė panašiu laiku. Jo pirmasis EP „Tribal Confusion“ išleistas, kai jam buvo 19-a, maždaug po dvejų metų, kai pasirodė pirmasis hauso įrašas iš Čikagos pogrindžio ir paplito po visą pasaulį. Tačiau Josh karjera ir hauso muzikos istorija buvo susipynę didžiąją jo gyvenimo dalį. Gimęs Filadelfijoje vaikinas tikina, jog tai ir hauso disco kilimo vieta.

„Kai kalbama apie muzikos kilmę, žmonės žvalgosi į Čikagą, Niujorką ir Detroitą, tačiau jaučiu, kad Filadelfijoje yra tikrosios hauso ir techno šaknys, kadangi disco kilo iš čia su „The Sound Of Philadelphia“ bei Gamble ir Huff. Taigi 4/4 dūžis, kuris yra moderniosios šokių muzikos pagrindas, kilo iš čia, ir augdamas aš buvau visiškai jo apsuptas.

Jau būdamas vyresnis girdėjau Cash Money ir Jazzy Jeff, grojančius tokią muziką vakarėliuose Vakarų Filadelfijoje, taip pat ir kitus stilius. Šiuo metu patyriau daug įtakų, tai buvo ir elektronikos naudojimo muzikai pikas.

Žinoma, elektronika naudota ir anksčiau - „Pink Floyd“ derino sintezatorius su roką, Stevie Wonder naudojo juos soulo muzikoje - tačiau atėjusi nauja banga buvo visiškai elektroninė, netgi hiphopo stilius.

Viskas, ko troškau, - tai įsitraukti į muziką, būti didžėjumi, tačiau buvau per jaunas, kad patekčiau į naktinius klubus. Dirbau kaip radijo didžėjaus padėjėjas, o sulaukęs 16-os įsidarbinau vietiniame klube, taigi atidaviau jo vadybininkui savo sukurtą kasetę.

Tuo metu klausiausi Čikagos acid hauso ir ankstyvojo Niujorko hauso - tokių veikėjų kaip „Masters At Work“ ir Bobby Konders - taigi tokio tipo skambesys man visada buvo labai svarbus. 17-os aš jau didžėjavau klubuose, o 19-os išleidau savo pirmąjį įrašą. Tais laikais tai buvo beveik negirdėta, tačiau šiandien, ko gero, kiekvienas 17-18 metų vaikinas nori daryti būtent tai.