Atviras požiūris

Išlaikydamas atvirą požiūrį, kuris ir leido susižavėti elektronine muzika, Josh rado namus savo muzikai gausybėje skirtingų leidybinių kompanijų - „Tribal Confusion“, kurioje bendradarbiavo su King Britt, kaip E-Culture, išleistas Niujorko hauso leidybinės kompanijos „Strictly Rhythm“, o 1994-ųjų „Meditation Will Manifest“ - belgų techno kompanijos „R&S Recordings“.

Tais pačiais metais jis įkūrė savąją „Ovum Recordings“, kurios pavadinimą ir logotipą Josh aiškina kaip „gyvenimo muziką“.

Tai pagrindinis šiandienos „Ovum“ principas - leidybinė kompanija neseniai išleido Steve Lawler ir Luca Bacchetti kūrinius. „Dabar kompanijai išties puikus laikas, mat gauname demonstracinių įrašų ne tik iš nežinomų žmonių, bet ir iš gerai pažįstamų vardų, kurie nori būti mūsų darbo dalimi, - pasakoja Josh. - Steve Lawler kūrinio „Femme Fatale“ skambesys ne visiškai atitinka „Ovum“ kryptį, beje, jis nepanašus ir į paties Steve Lawler muziką, tačiau būtent todėl ir nusprendėme jį išleisti. Mums pasisekė, nes turime krūvą gerbėjų, kurie klausosi mūsų, kad ir ką išleistume.“

Josh ir šokių muzika, užaugę drauge, turi neišvengiamai prarasti savo nekaltybę. Josh šis metas atėjo, kai 1995-aisiais jis išleido „Higher State Of Consciousness“, kurio galingas skambesys ne tik sudrebino pogrindines šokių aikšteles, bet ir pasiekė aštuntąją poziciją Jungtinės Karalystės geriausių dainų topuose. Šis kūrinys ištraukė Josh iš pogrindžio, o pavadinimas „Higher State Of Consciousness“ tapo įprastas ne tik šokių muzikos spaudoje, bet ir tokiuose roko žurnaluose kaip „Rolling Stone“. Tokiam spaudos dėmesiui, kaip tikina Josh, jis tikrai nebuvo pasirengęs.

„Šis įrašas atvėrė man daugybę durų, tačiau taip pat ir užvėrė nemažai, - prisipažįsta Josh. - Sulaukiau daug šlovės. Prisimenu, kai atvykęs į Londoną išvydau visur iškabinėtus plakatus su savo veidu. Staiga pradėjau uždirbti rimtus pinigus už tai, ką visada dariau nemokamai savo miegamajame.

Apie didžėjus dauguma mąsto taip: šampanas, limuzinai, linksmybės didžėjaus kabinoje - tačiau aš nusprendžiau, jog tai ne man. Pradėjau kurti muziką ne dėl to, tad turėjau pradėti kontroliuoti situaciją pats, mat kitaip ji pradės valdyti mane.

Sutartis su leidybine kompanija nebuvo pati geriausia, tad nusprendžiau viską kiek pristabdyti. Aš visada lieku ištikimas savo išleistiems įrašams, ir manau, jog išlaikiau puikų buvimo scenos šviesoje laiko balansą - žmonės nesakys: „Mums jau bloga nuo Josh Wink“, taip pat ir nesistebės: „Kur jis dingo?“

Chameleono savybė

Kol kas nė vienas Josh kūrinys nepasiekė tokio populiarumo kaip „Higher State Of Consciousness“, tačiau nebuvo tokių metų, kai kuris nors kitas jo darbas nebūtų vienas grojamiausių garsių didžėjų setuose. 2002-aisiais acid euforiją kėlė „Superfreq“, jau neminint jo 2000-ųjų L'il Louis „French Kiss“ perdirbinio „How's Your Evening So Far?“, kurį grojo visi - nuo Erick Morillo iki Jeff Mills.

Taip pat jis atliko savo vaidmenį nesenoje minimal bangoje išleisdamas „Thick As Thieves“ Steve Bug leidybinėje kompanijoje „Poker Flat“. Pripažįstama, kad kai kurie ankstesni Josh kūriniai - kaip 1995-ųjų „Don't Laugh“ - turėjo formuojantį poveikį minimal stiliui.

Viena pagrindinių jo muziką apibrėžiančių savybių - tai specifinio skambesio nebuvimas. Josh chameleoniškumas tapo vėl aiškiai matomas praėjusiais metais su „Stay Out All Night“. Energingos boso linijos ir Niujorko hauso atspalvio kūrinio kopijas Josh išdalijo tokiems didžėjams kaip Steve Bug Majamio žiemos muzikos konferencijoje, kurios metu ir po jos visus metus apie „Stay Out All Night“ kalbėta, ko gero, daugiausiai. Sulaukta pagyrų netgi iš Laurent Garnier.

„Stay Out All Night“ tiesiog pasirodė tuo metu, kai muzikinėje scenoje tvyrojo ramybė, štai kodėl žmonėms ji taip įstrigo. Tačiau aš visuomet jaučiausi lyg keistuolis. Grojau su daugybe Niujorko hauso žvaigždžių - Danny Tenaglia, Roger Sanchez ir kt., bet jiems aš visada buvau „techno vyrukas“. Ir kadangi mano įrašų buvo išleidę R&S ir „Kickin“, pažinojau nemažai Detroito techno veikėjų - o jiems aš buvau jau šiek tiek per daug paniręs į hausą. Taigi atsidūriau keistoje pilkojoje zonoje, tai buvo galima justi ir mano muzikoje. Laimei, tai reiškia, jog kirtau daugybę sienų.“

Tai galima išgirsti ir „When A Banana Was Just A Banana“, kas, kaip teigia pavadinimas, kartais gali būti labai slidžios reikšmės dalykas. Prasidedantis pulsuojančių ritmų ir vingrių melodijų kūriniu „Airplane Electronique“ albumas pereina prie naujojo singlo „Counter Clock“, kuris buvo įkvėptas Dixon slo-mo techno ir hauso setų; netrukus skamba penkiolikos minučių deep hauso kūrinys „Jus' Right“, kol jus užtvindo „Dolphin Smack“ - vienas mėgstamiausių Josh albumo momentų. Tuomet pasineriama į „Everybody To The Sun“ ir „Hypno-Slave“, o baigiamas albumas su „Stay Out All Night“.

Neseniai išleistas „Ovum“, albumas yra tikrai retas pavyzdys - jis nepaleidžia jūsų dėmesio visas 70 minučių. Galbūt kurdamas jį Josh ir galvojo apie praeities laikus, tačiau „When A Banana Was Just A Banana“ tikrai negalima pavadinti pasenusiu. „Prisimenu, kai pasirodė pirmieji „Walkman“, į kuriuos galėjai įdėti tik vieną kasetę, - aiškina jis. - Turėjau „Genesis“ ir „The Thompson Twins“ „Into The Gap“ albumus. Tuomet nebuvo galimybės atsukti dainos atgal, taigi vienintelis būdas pasirinkti kūrinį - perklausyti visas. Tai reiškia, kad turėjai klausytis viso albumo, dabar niekas taip nebedaro - juk galima parsisiųsti bet ką. Norėjau kažkiek sugrąžinti tuos laikus.

Tačiau, kaip ir su visais mano albumais, tai yra savotiškas mėginimas pastumti save ir savo sienas, išbandyti žmonių lūkesčius bei įrodyti, kad ne viskas, ką darau, skamba kaip „Higher State Of Consciousness“.

Su išankstine nuomone Josh kovoja ir didžėjaudamas. „Man atrodo, kad dauguma žmonių tiesiog nori išgirsti mano hitus, - sako jis. - Tačiau nepakartojama buvimo didžėjumi galimybė yra ta, jog čia nėra taisyklių. Tai visiškai spontaniška, aš niekada nežinau, ką grosiu, iki kol atvykstu į vietą. Taigi galiu planuoti, jog grosiu techno, o galiausiai viskas baigiasi acid ir deep hausu.

Aš suprantu, kad žmonės gali norėti išgirsti tą mano muziką, kurią jie žino, taigi stengiuosi išlaikyti balansą tarp žinomų ir daugiau pogrindinių kūrinių. Aš visiškai pasineriu į darbą ir tas dvi valandas kuriu akustinę atmosferą, šis darbas atrodo sunkus tik rūpinantis kelionėmis ir atšauktais skrydžiais.“

Klausantis Josh kalbų apie didžėjavimą atrodo, kad jis patiria idealią būseną. Tačiau ar jis kada nors norėjo sugrįžti į tuos laikus, kai Filadelfijoje buvo vaikas ir klausėsi muzikos per „Walkman“ grėbstydamas pieveles? „Kai kurie žmonės yra kaip Uncle Rico iš „Napoleon Dynamite“, kur jis stengiasi įsigyti laiko mašiną ir grįžti į savo kaip futbolininko dienas. Jie bando susigrąžinti kai ką, ką, jų manymu, prarado. Tačiau tai pradeda juos riboti, kadangi tokios mintys užveria kelią kitoms galimybėms. Vis dėlto daugeliu atžvilgių aš per daug nepasikeičiau, kadangi esu vis dar tas, kuris pasirengęs mylėti viską ir leisti egzistuoti bet kam.“

Galbūt jis jau vyresnis ir išmintingesnis, tačiau viena Josh Wink dalis niekada nesuaugs.