Mažosios Europos valstybės tampa vis panašesnės į nestabilias krizių laikotarpio Lotynų Amerikos ekonomikas. Nobelio ekonomikos premijos laureatas Paulas Krugmanas, Latviją pavadinęs Naująja Argentina, Vokietiją kaltina pavojingu delsimu.

Pasaulio ekonomikai išgyvenant vieną didžiausių pastarojo meto nuosmukių, įprastiniai kovos su krize metodai, tokie kaip bazinių palūkanų mažinimas, nepasitvirtina. Vienintelis būdas sustabdyti staigų ekonomikos kritimą, regis, yra didelis vyriausybės įsikišimas.

Kai Latvija - Naujoji Argentina

„The New York Times“ apžvalgininkas P. Krugmanas dabartinėje padėtyje linkęs įžvelgti vieną esminę problemą. Pasak jo, konservatyvių pažiūrų politikai užkerta kelią imtis ryžtingesnių - ir efektyvesnių - veiksmų.

Paleidęs kritikos strėlę į JAV respublikonus, sužlugdžiusius balsavimą šalies Kongrese dėl nacionalinės automobilių pramonės gelbėjimo plano, P. Krugmanas savo straipsnyje daugiausia dėmesio skiria Europos problemoms. Jo nepasitenkinimas nukreiptas į Vokietijos kanclerę Angelą Merkel, kuri šiuo metu esą labiausiai trukdo įgyvendinti bendrą ES ekonomikos gaivinimo planą.

Visa tai - tokioje situacijoje, kai ES vis labiau juntamos pasaulinės finansų krizės pasekmės. „Skaudžiausios problemos slypi Europos periferijoje, kur daugelis mažesnių ekonomikų išgyvena krizes, labai panašias į ankstesnius Lotynų Amerikos ir Azijos sukrėtimus: Latvija - tai Naujoji Argentina, Ukraina - Naujoji Indonezija. Tačiau šis skausmas taip pat pasiekė ir didžiąsias Vakarų Europos ekonomikas: Didžiąją Britaniją, Prancūziją, Italiją ir pačią didžiausią iš jų – Vokietiją“, - tamsų dabartinės Europos portretą piešia Nobelio premijos laureatas.

Ponia Ne ir ekonominis apsivardžiavimas

P. Krugmanas pastebi, kad pastangos slopinti uždegiminius procesus finansų sektoriuje, mažinant bazines palūkanų normas, priartėjo prie tam tikrų natūralių ribų. Ne tik Amerikoje, bet ir Europoje iš esmės nebėra ką mažinti, todėl vyriausybės priverstos atsigręžti į fiskalinės politikos priemones, tokias kaip valstybės išlaidų didinimas ir mokesčių mažinimas.

Garsaus ekonomisto teigimu, „visi“ supranta būtinybę visos Europos mastu imtis ekonomikos stimuliavimo priemonių - išskyrus vokiečius. „A. Merkel pavirto Ponia Ne“, - teigia P. Krugmanas, pašiepdamas Vokietijos kanclerės pastangas atsiriboti nuo kitų didžiųjų ES valstybių stumiamo ekonomikos gaivinimo plano. Jis primena Vokietijos finansų ministro Peero Steinbruecko kaltinimus, mestus Didžiajai Britanijai, kad ši užsiimanti „buku keinsizmu“.

Su tokia panieka atmesdami Johno Maynardo Keyneso, vieno garsiausių visų laikų ekonomistų, idėjas, Vokietijos vadovai, regis, demonstruoja savo tikėjimą šalies ekonomikos nepažeidžiamumu. Pasak P. Krugmano, blogiausia ne tai, kad jie tikriausiai klysta dėl Vokietijos ūkio perspektyvų, kiek tai, kad Vokietijos „ne“ trukdo pasiekti bendrą ES valstybių sutarimą dėl antikrizinių priemonių.

Artėja metas apsispręsti

Šią problemą P. Krugmanas bando iliustruoti hipotetiniu pavyzdžiu, kas nutiktų, jeigu JAV Naujojo Džersio valstija imtų mažinti mokesčius ir plėsti viešuosius darbus, nesuderinusi šių priemonių su federaline vyriausybe. Labiausiai tikėtinas rezultatas esą būtų toks - Naujasis Džersis greitai prisirinktų skolų, o daugelis naujai sukurtų darbo vietų "nutekėtų" į kitas valstijas.

Bet kuri ES valstybė, bandanti veikti savo nuožiūra, rizikuoja atsidurti panašioje padėtyje. Visos ES šalys, jeigu jos suderintų savo veiksmus, priešingai, būtų pakankamai nepriklausomos nuo importo iš užsienio, kad galėtų nesibaiminti tokio darbo vietų „nutekėjimo“ į Aziją ar kitus pasaulio regionus.

„Tačiau neįmanoma imtis koordinuotų Europos veiksmų, jeigu didžiausia Europos ekonomika ne tik atsisako veikti išvien, bet ir trukdo kaimynų pastangoms suvaldyti krizę“, - rašo P. Krugmanas. Jo teigimu, Vokietijos vyriausybė ilgai negalės išlaikyti savo dabartinių pozicijų, jusdama vis didesnį spaudimą dėl niūrių šalies ekonomikos prognozių.

Pasak P. Krugmano, krizės metu laikas išlieka kaip vienas svarbiausių veiksnių tiek Europoje, tiek ir Amerikoje. Galutinis Vokietijos apsisprendimas esą gali ateiti pernelyg pavėluotai.