Nors naminių gyvūnėlių „meilės“ reikalai ir jų vaisiai gerokai prikankina šeimininkus, daugelis jų vis dėlto nesiryžta sterilizuoti savo augintinių, tačiau, pasak veterinarijos gydytojos Vilijos Pauraitės, dažnai jie vadovaujasi vien mitais. Tad kartu su specialistais pasvarstykime visus „už“ ir „prieš“.


Veterinarijos specialistų nuomonė šiuo klausimu yra vienareikšmė: jei gyvūnas nėra veislinis ir jo neplanuojama veisti, geriausia sterilizuoti jį jauną — 6–12 mėnesių (priklausomai nuo gyvūno rūšies, veislės, sveikatos būklės ir kitų faktorių). Ypač svarbu sterilizuoti į lauką išleidžiamas kates, nes jos gali atsivesti net po 3–4 vadas per metus. Tai išvargina ne tik šeimininkus, bet ir nualina pačių kačių organizmą.


Dar žmonės sako, kad myli gyvūnus, todėl nenori jų kankinti. Sakykim, iš tikrųjų pasirūpinate savo naminio gyvūno palikuonimis — juos išdalijate geriems žmonėms. Tačiau kas garantuos, kad jie už dyką gauto gyvūno neišmes į gatvę?


Perkančių grynaveislius, kartais gana brangius šunis žmonių motyvacija yra kiek kitokia — norėdami atsikratyti gyvūno, jie bent jau pasirūpins jį parduoti, kad atgautų pinigus. Be to, mokant už šunį ar katę tūkstantį ir daugiau litų, vis dėlto labiau galvojama, ar jo tikrai reikia, nei paimant jį dėl staiga užplūdusių jausmų. Nors tai tik vienas iš argumentų, tačiau, pasak V. Pauraitės, neveisliniai šunys vis dėlto labiau pažeidžiami — juk ištrūkti iš prieglaudos ir susirasti kitus šeimininkus daugiau galimybių turi taip pat veisliniai šunys.


Daugelis žmonių dėl tokių dalykų išvis nesuka sau galvos ir su naminio gyvūnėlio palikuonimis susitvarko senuoju, dar ir dabar Lietuvos kaimuose įprastu būdu — juos nužudo. Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 3 straipsnis tai draudžia. Nors tokie veiksmai mūsų visuomenėje toleruojami, kiekvienas turi žinoti, kad taip elgdamasis pažeidžia įstatymą ir gali būti nubaustas.


Veterinarijos specialistės teigimu, labai gaila, kad mūsų valstybėje nepropaguojama nemokama gyvūnų sterilizacija, nes daugelį atbaido ir šios paslaugos kaina, kartais siekianti iki 200 litų — priklausomai nuo gyvūno lyties, vietovės, klinikos prestižo, naudojamų medžiagų ir t. t.

Kas labiau kenkia?


Jei apsisprendėte, geriausia atlikti operaciją kuo anksčiau, nes sterilizavus, sakykim, po pirmosios vados teigiamas poveikis sveikatai bus mažesnis.


Galite sakyti, kad nuo pastojimo naminį gyvūną galima apsaugoti ir naudojant geriamąsias ar leidžiamąsias priemones, rujos metu saugant nuo priešingos lyties dėmesio. Iš tikrųjų tai sunku, bet įmanoma, ypač kalbant apie šunis.


Tačiau tokiu atveju organizmo hormonų mechanizmas vis dėlto būna paleistas, tad augintinis tikrai kankinsis. O vyresniame amžiuje tai gali atsiliepti gimdos, kiaušidžių, prostatos, sėklidžių, pieno liaukų uždegimais ir navikais, kurie ypač dažni nesterilizuotiems ir nesuleidžiamiems su priešingos lyties atstovais gyvūnams. Tuomet susirgus gyvūnui reikės atlikti lygiai tokią pat operaciją, kurios anksčiau atsisakėte... Tad sterilizacija ne tik skirta apsisaugoti nuo palikuonių, bet ir palanki gyvūnų sveikatai.

Gyvūnai apie vaikus nesvajoja


Kai kurie žmonės laikosi nuomonės, kad naminiai gyvūnai, kaip ir žmonės, nori susilaukti vaikų, tad neleisti jiems patirti šios „laimės“ yra žiauru. Pasak specialistės, naminiams gyvūnams nereikėtų priskirti žmonių jausmų. Jų noras „sukurti šeimą“ ir patirti „motinystės džiaugsmą“ padiktuotas tik hormonų — sterilizuoti jie paprasčiausiai nebejus poreikio ieškoti partnerio, be to, apie palikuonis jie taip pat vargiai „svajoja“.


Maža to, sterilizuoti gyvūnai jausis ramesni, rizikuodami savo kailiu nebėgs iš namų, nesipeš tarpusavyje, taps ne tokie agresyvūs, patirs mažiau traumų, rečiau sirgs užkrečiamosiomis ligomis, nes jų nepasigaus lakstydami po apylinkes. Katinai nustos žymėti teritoriją namuose, šunys taps lengviau dresuojami, prieraišesni, sargesni.


Dar kalbama, kad sterilizavus ir iškastravus naminius gyvūnus pasikeičia jų charakteris. Tačiau, pasak V. Pauraitės, charakteris tikrai negali pasikeisti. Žinoma, gyvūnas, atsikratęs stresų, geriau ėda, tampa ramesnis, tad maistą jam reikėtų šiek tiek riboti; yra ir būtent sterilizuotiems gyvūnams skirto pašaro.

Operacija – tik laikinas vargas


Operuojant gyvūnus taikoma bendroji nejautra, ir tai, žinoma, susiję su rizika. Taigi tai dar vienas argumentas operuoti jaunus gyvūnus, kol jie dar stiprios sveikatos.


Žinoma, augintinio nuvežimas pas veterinarijos gydytoją ir pasiėmimas namo sukelia stresą ir šeimininkui. Todėl tokiais atvejais geriau paprašyti atlikti šią misiją kito šeimos nario, o pačiam laukti gyvūno namie. Tačiau ne dėl to, kad šuo ar katė „supyktų“ — tai irgi žmogiškųjų jausmų projekcija gyvūnams.

Tiesiog šeimininkui tai gali būti sunku emociškai.


Reikia psichologiškai pasiruošti ir priimti gyvūną namuose: atsigaunantį po narkozės augintinį gali mėtyti į šonus, jis gali atrodyti nugeibęs, jam skaudės bei niežės siūlę ir t. t. Todėl naminių gyvūnų šeimininkams vertėtų labiau pasidomėti šia tema — visų pirma dėl to, kad būtų įsitikinę, kad elgiasi tinkamai, tada bus lengviau žiūrėti į šlitinėjantį po namus gyvūnėlį, be to, tuomet žinos, kokie reiškiniai vyksta „pagal planą“, o kokių neturėtų būti — vis dėlto ši, kaip ir bet kuri kita, operacija gali sukelti ir komplikacijų.


Labai svarbu, kad augintinis nelaižytų siūlių (jos pašalinamos po 7–10 dienų). Tam naudojamos specialios plastikinės apykaklės arba medvilniniai marškinėliai. Gyjanti žaizda po kelių dienų ima stipriai niežėti, tad jei gyvūnas ją laižys, žaizda šlapiuos, gali kilti pūlinga infekcija. Jeigu žaizda gyja gerai, šeimininkams nereikia jos niekuo plauti ar tepti.

Ieškome daktaro Dolitlio


Nors širdyje esame įsitikinę, kad visi veterinarijos gydytojai — daktaro Dolitlio pasekėjai, svarbiausias dalykas nusprendus atlikti operaciją — pasirinkti gerą specialistą. Kai kurie gydytojai sutinka operuoti rizikingai — nesirenka tinkamo laiko, neatsižvelgia į sveikatos būklę ir t. t. Tad jei pirmojo pokalbio metu gydytojas, nieko neklausinėjęs ir nepaaiškinęs, iškart ima galąsti peilį, verčiau ieškokite kito specialisto.


Visų pirma gydytojas turi paaiškinti, kada nerekomenduojama atlikti sterilizacijos — tai rujos periodu, kalėms — ir porujo. Idealiausias laikas sterilizuoti kalytę — maždaug 3 mėnesiai po tikrosios rujos. O kates galima operuoti iškart pasibaigus rujai.

Nepamirškime ir šeškiukų


Čia daugiausia dėmesio skyrėme katėms ir šunims, bet šeškų, šinšilų ir kitų naminių graužikų šeimininkai taip pat neturėtų nusiraminti. Nors kartais laikomasi nuomonės, kad keli šeškiukai niekam nepamaišys, tačiau šeškų patelės labai vislios. Jau 8–10 mėnesių patelė gali susilaukti net 10–14

palikuonių, jos pajėgios gimdyti 2–3 kartus per metus.


Šeškas subręsta maždaug 7–8 mėnesių. Tuomet ir pradeda žymėti savo teritoriją — palieka itin nemalonų kvapą ir dėmes.


Su smulkiaisiais graužikais daugiau vargo ir ta prasme, kad retas žmogus žino, kaip juos prižiūrėti, ir ne visuomet bei visur jiems galima prišaukti veterinaro pagalbą, tad šiuo atveju sterilizacijos išeitis — dar akivaizdesnė.

O gal padės piliulė?


Daugelis žmonių, nenorinčių operuoti savo augintinių, tikisi išsiversti su vaistais. Paprasčiausi geriamieji vaistai — „Kontraseks“, „Pelkan“, tačiau jie veikia gana silpnai. Stipresni — švirkščiamieji vaistai, kates apraminantys trims, o kales — šešiems mėnesiams. Veiksmingų priemonių patinams nėra.
Pasak specialistų, visi hormonų preparatai turi įtakos sveikatai ir gali būti naudojami tik kaip laikina priemonė veisliniams šunims, jei norima vieną sezoną pasaugoti kalę. Tad visą gyvenimą su tokiais preparatais neišsiversite.


Jei vis dėlto nutarsite jais pasikliauti, būtinai rinkitės prityrusį gydytoją ir perskaitykite vaistų vartojimo instrukciją, nes kai kurie veterinarai skiria juos atsainiai — tuomet poveikis gyvūno organizmui išvis bus nenuspėjamas.