Dar XIX amžiaus pradžioje sukurti degtukai buvo pirmasis pigus ir paprastas įrankis, kuriuo žmogus vienu rankos judesiu galėjo įžiebti ugnį. Jie tokie įprasti ir nepastebimi, kad net sunku patikėti, jog kažkada žmonija gyveno be degtukų. Tačiau istorija byloja, kad pirmasis žiebtuvėlis — Dobereinerio lempa — buvo išrastas keleriais metais anksčiau už pirmąjį mums žinomą degtuką! Štai dar keli faktai iš turiningos degtukų gyvavimo istorijos.

· Sovietmečiu degtukų dėžutė kainavo vieną kapeiką, todėl parduotuvėje kartais net grąža buvo atiduodama degtukų dėžutėmis.

· Degtukai su skirtingų spalvų galvutėmis (raudonomis, mėlynomis, žaliomis ir t. t.) iš tiesų skiriasi tik spalva, o tai, kad skirtinga ir jų liepsna, tėra mitas.

· Degtukų gamyba Lietuvoje prasidėjo apie XIX amžiaus vidurį. Šaltiniuose minimas 1874 metais Klaipėdoje veikęs degtukų fabrikas „Balkan“ ir po kelerių metų pradėjęs veikti dar vienas fabrikas Ukmergėje.

· Mums geriausiai pažįstama degtukų gamintoja „Liepsna“ Kaune savo veiklą pradėjo praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje.

· Šaltiniai nurodo, kad X amžiuje senovės Kinijoje ugniai įžiebti buvo naudojamos sieroje išmirkytos pušies lazdelės. Panašūs sieriniai degtukai pasirodė ir Europoje.

· 1669 metais buvo išrastas baltasis fosforas, o 1786 metais Claude-Louisas Bertholletas išrado kalio chloratą, dar vadinamą bertoleto druska. Tai leido sukurti degtukus, kurių galvutėms buvo naudojamas kalio chloratas ir cukrus, o uždegti juos reikėdavo lašeliu sieros rūgšties.

· 1823 metais J. W. Dobereineris sukūrė pirmąjį žiebtuvėlį, o po ketverių metų, 1827-aisiais, anglas Johnas Walkeris sugalvojo mums pažįstamą degtuką, kurį gamino naudodamas stibio sulfidą, gumą ir kalio chloratą. Savo sukurtais degtukais vaistininkas ir chemikas J. Walkeris pradėjo prekiauti tais pačiais metais, tačiau išradimo neužpatentavo ir didelių pinigų iš savo išradimo neuždirbo.

· Po trejų metų anglo Walkerio degtukus patobulino prancūzas Charlesas Sauria, jų gamibai panaudojęs baltąjį fosforą. Tačiau paaiškėjo, kad ši medžiaga žmogui yra labai kenksminga — buvo nuodingi degant išsiskiriantys dūmai, o norint nusižudyti tereikdavo suvalgyti vos vieno degtuko galvutę. Dėl tos priežasties degtukų su baltuoju fosforu naudojimas pirmiausia buvo uždraustas Vokietijoje, o vėliau ir daugelyje kitų šalių.

· Tik 1855 metais švedas Johanas Edvardas Lundstromas užpatentavo degtukus su raudonuoju fosforu: jam pirmajam šovė į galvą raudonąjį fosforą priklijuoti prie švitrinio popieriaus dėžutės išorėje, o kitas sudėtines degtuko dalis palikti galvutėje. Taip degtukai galėjo būti saugiau uždegami tik tada, kai reikia, ir tik nuo specialaus paviršiaus.

· 1889 metais amerikietis Joshua Pusey sukūrė populiarųjį popierinį degtukų paketėlį, kurį pavadino „Lanksčiaisiais“ („Flexibles“). Vyrukas laiku spėjo savo išradimą užpatentuoti, nes labai panaši mintis į galvą šovė ir stambiai degtukų gamintojai — kompanijai „Diamond Match Company“. Iš pradžių pramonininkai Pusey patentą mėgino užginčyti, tačiau nieko nepešę 1896 metais jį nupirko už 4 000 dolerių (tiems laikams — solidi sumelė) ir išradėją įdarbino savo kompanijoje.
· 1895 metais kūrybinis Mendelsono operos kompanijos kolektyvas sumanė absoliučiai naują būdą, kaip būtų galima pareklamuoti savo rengiamus koncertus. Jie įvertino tai, kad dėl tuo metu labai madingo cigarų rūkymo daugelis jų potencialių klientų su savimi turi ir degtukų. Todėl iš degtukus gaminančios kompanijos menininkai nusipirko apie 100 popierinių degtukų paketėlių be etiketės ir per naktį ant jų klijavo nuotraukas bei rašė primityvius reklaminius šūkius. Šie pirmieji reklaminiai degtukai buvo išdalyti veltui. Iš tos nakties 100 degtukų dėžučių žinoma tėra išlikusi vienintelė, kurią jos dabartinis savininkas kolekcininkas yra apdraudęs 25 000 JAV dolerių suma.