Derekas Paravacinis yra aklas fortepijono virtuozas, tačiau jo sugebėjimai yra neįprasti net pasaulinio lygio profesionalų gretose, rašo MailOnline. Daugelis muzikantų iš dešimties akordo natų iš karto atpažįsta tik penkias, o Derekas atpažįsta visas dešimt — jo klausa yra absoliuti.

Jis laisvai improvizuoja ir, vieną kartą išgirdęs dainą, gali ją tiksliai pakartoti. Koncertuose jis žavi savo žiūrovus įspūdinga kūrinių įvairove: nuo savo kūrybos iki pop, džiazo ir klasikos. Tačiau dėl neįprasto talento jo koncertai įgauna itin interaktyvų pobūdį. Vienas žiūrovas paprašo pagroti „Ain‘t No Sunshine“, kitas pasiūlo pergroti kūrinį si mažoru. Dar trečias pageidauja, kad jis būtų atliktas regtaimo stiliumi. Ir Derekas paklūsta, pirštais išgaudamas nepriekaištingą pageidavimų kokteilį.

Tačiau unikalus muzikinis talentas — ne vienintelis pono Paravacinio išskirtinumas. Jis gimė 14 savaičių prieš laiką. Jo sesuo dvynė mirė dar būdama motinos pilve, bet daktarų nuostabai Dereką pasisekė atgaivinti. Jo gyvybė buvo išgelbėta, tačiau regėjimą sugadino deguonis, kuriuo jis buvo gaivinamas. Per visą gyvenimą jis nematė nė vienos spausdintos natos, o Brailio jis net nemoka skaityti.

Jo kalbos ir mąstymo įgūdžiai yra riboti. Jis kalba aiškiai, tačiau paprastai, dažniausiai pakartodamas jam pateikiamus klausimus. Paklaustas „Ar žinai šitą dainą?“, jis atsako: „Taip, žinau šitą dainą.“ Jis mato tik trumpalaikę gyvenimo perspektyvą. Pusvalandį prieš koncertą su visu simfoniniu orkestru vadovai praneša, kad jis gros koncerte. Jis ramiai atsako: „Taip, grokime koncerte.“

Kartais atsiranda subtilaus humoro jausmo prošvaistės. Koncertuodamas Didžiosios Britanijos iždo kanclerio Alistairo Darlingo rezidencijoje jis pats staiga nusprendė pagroti seną populiarią dainą „Big Spender“ („Didysis išlaidautojas“).

Dereko talentą atrado jo velionė auklė Winifred Daly. Ieškodama aklam 20-ies mėnesių vaikui įdomių užsiėmimų, ji iš palėpės ištraukė mažą elektroninį vargonų rinkinį. Iš pradžių jis instrumentą tik daužė, tačiau su laiku pats pradėjo sinchronizuoti rankų judesius ir formuoti akordus. Vieną dieną jo vyresnioji sesuo įbėgo į tėvų kambarį ir pranešė: „Greitai, greitai, ateikite pažiūrėti: Derekas groja himną, kurį dainavome bažnyčioje.“

Šį stebuklingą perėjimą į muzikinį virtuoziškumą jo profesinis globėjas profesorius Ockelfordas aiškina paprastai. „Jo susidomėjimas abstrakčiomis garsų sekomis ir 20 mėnesių gryno klausymo, kuriems netrukdė jokie suvokimo procesai, — taip susiformavo milijonai ypatingų neuroninių takų, atsakingų už jo unikalų muzikalumą“, — teigė jis.

Profesorius jau 26 metus moko Dereką groti fortepijonu ir iki šiol bando suprasti savo globotinio genialų protą. Jis neigia kalbas, esą Paravacinio talentas yra paprasčiausiai mechaninis sugebėjimas pakartoti girdimus garsus. Nors Derekas mažai reiškia emocijas ir labai retai jaučia stresą (jis net neliūdėjo, kai mirė jo talentą atskleidusi auklė), Ockelfordas įsitikinęs, jog Dereko muzika yra gili ir su amžiumi įgyja vis daugiau emocinių atspalvių.

NOTICE: This video is hosted at YouTube.com . If the video does not play, wait a minute or try again later.

Show/Hide the video.

NOTICE: This video is hosted at YouTube.com . If the video does not play, wait a minute or try again later.

Show/Hide the video.