Vakarų Indijoje esančiame Vadi kaime gyvačių kerėjimas yra tūkstančius metų besitęsianti tradicija, rašo MailOnline. Klajoklių genties vaikai mokosi kaip elgtis su kobromis net nuo dvejų metų, o į gyvačių priežiūros pamokas jaunuoliai skirstomi pagal lytį. Berniukai mokomi kerėjimo su fleita meno, o mergaitėms parodoma, kaip gyvatėmis rūpintis.

„Vaikai mokinami senovinio gyvačių kerėjimo būdo iki tol, kai jie pasiruošia tapti visaverčiais bendruomenės nariais, — aiškino vyriausias kerėtojas Babanathas Mithunathas Madari (60). — Dvylikos metų vaikai apie gyvates jau žino viską, ką turėtų žinoti“.

Vadi gentis, kurią susidaro maždaug 600 narių, nepasilieka vienoje vietoje ilgiau negu šešis mėnesius, o jų prisirišimas ir pagarba gyvatėms bei gyvačių dievybei Naga yra išskirtinis. Vaikams išaiškinama, jog gyvates galima laikyti ne daugiau kaip septynis mėnesius, po to jos yra paleidžiamos į laisvę. „Laikyti ją ilgiau yra negarbinga, ypatingai kai gyvatė ir kerėtojas taip artimai bendradarbiavo. Abu patiki vienas kitam savo gyvybes“, — tvirtino Madari.

Tačiau, nors Vadi gentainiai mano, jog nupjauti kobros iltis yra žiauru, jie vis dėlto apsisaugo neutralizuodami jų nuodus su ypatinga žolelių mikstūra. „Per visą mano gyvenimą esu girdėjęs tik apie vieną vyrą, kuriam įkando gyvatė. Bet taip atsitiko dėl to, kad jis laikė gyvatę ilgiau negu septynis mėnesius“, — teigė vyriausiasis kerėtojas.
Jų nelaimei, Indijos valdžia, 1991 m. uždraudusi gyvačių kerėjimą, daro spaudimą Vadi genčiai nutraukti nuo radžų laikų besitęsiančias tradicijas. Policija jų gyvenvietėse nuolatos vykdo kratas, o žmonės iš gretimų kaimų, bijodami bausmių, vija juos lauk, kai šie apsilanko nusipirkti maisto ar vandens.