Rimantas Grigas mėgaujasi darbu Kijeve. Puikios gyvenimo ir darbo sąlygos, nevėluojantys atlyginimai ir, svarbiausia, geri klubo rezultatai. Krepšiniu gyvenančiam žmogui nieko daugiau nereikia.

Pirmosiomis birželio dienomis grįžęs į Kauną, treneris pasinėrė į šeimos gyvenimą – per beveik 8 mėnesius užsienyje to jam labiausiai trūko. Tačiau amžinai apie krepšinį galvojančiam žmogui mintyse jau sukasi artėjantis sezonas.

„Liepos 25 dieną reikia grįžti į Kijevą. Ruošime būsimo sezono pamatus“, – paklaustas, kaip praleis vasarą, buvęs Kauno „Žalgirio“ strategas atskleidžia, kad ketina anksti pasinerti į darbą.

Jo Kijevo „Budivelnik“ šį sezoną laimėjo Ukrainos krepšinio lygos (UBL) taurės varžybas, tačiau suklupo pirmenybių finale. Būtent ši nesėkmė skatina trenerį grįžti į Ukrainos sostinę ir pabaigti darbus.

Tinklalapyje „BasketNews.lt“ – Grigo pokalbis apie Ukrainos krepšinio ypatumus, Kauno „Žalgirį“, LKL finalus ir kita.

Kaip prabėgo pirmieji darbo metai užsienyje? – „BasketNews.lt“ pasiteiravo Grigo.

Kiekvienam sunku pirmą kartą išvažiuoti. Tokių pasiūlymų jau turėjau anksčiau, dar kai su jaunimu dirbau, bet vis tas mano pastovumas nugalėdavo. Jeigu jau pradėjai dirbti, tai ir dirbi. Ir man sunku buvo vien mintis, kad išvažiuoji be šeimos. Ukrainoje buvau vienas, šeima tik retkarčiais atvažiuodavo. O aš prisirišu prie darbo, prie vietos ir dirbu.

Gavosi tokia situacija, kad reikėjo išeiti iš „Žalgirio“ ir norėjosi greičiau kažką pakeisti ir iš pradžių net negalvodamas išvažiavau. Buvo pora-trejetas pasiūlymų, iš jų Kijevas – arčiausiai, geras susisiekimas su Lietuva. Nesigailiu dėl tokio apsisprendimo. Labai gerai priėmė, labai geras sąlygas sudarė: ir kaip treneriui dirbti, ir kaip gyventi.

Kitą sezoną liksite Kijeve?

Žmonės, kurie man atstovauja derybose su klubu, tariasi. Ukrainiečiai pageidauja sudaryti ilgalaikį kontraktą – trejų metų. Aš tikiuosi, gal pavyks tą kontraktą kitokio formato pasirašyti – du plius vienas ar panašiai. Šiais laikais lengvai darbo negausi ir ekonominė padėtis pasauly ne itin gera. O čia žmonės klubui rodo didelį entuziazmą ir sudaro labai geras sąlygas, todėl nesinori jų mesti.

Be to, kaip kažkas manęs Ukrainoje paklausė, treneri, ar grįžtumėte kitą sezoną? Tai aš atsakiau, kad taip, nes ne viską laimėjau. Iškovojome taurę, o lygos finale pralošėme. O jeigu būčiau „paėmęs“ abi taures, reiškia savo darbą jau būčiau pabaigęs (juokiasi). Gal tada ir norėtųsi kažkur kitur. O dabar yra toks užsispyrimas ir norėtųsi laimėti.

Kokį įspūdį paliko Ukrainos lyga?

Mūsų lygoje rungtyniauja komandos su didelėmis ambicijomis. Legionierių komandose būna ir 6, ir 7. Tik nuo artėjančio sezono žada padaryti, kad aikštėje turės žaisti bent 2 ukrainiečiai, o ne vienas, kaip buvo praėjusį sezoną. Būtent dėl šio klausimo ir vyksta tos peštynės tarp federacijos ir UBL. UBL vadovai nori, kad kuo daugiau ukrainiečiai žaistų, o ne tik treniruotųsi tarp legionierių. O federacija į tai neatsižvelgia ir dėl to toks konfliktas kyla. Bet aš galvoju, kad ateity – gal ne kitą sezoną, bet vėliau – šios lygos vis tiek susijungs ir bus viena lyga.

Manau, kad į visą situaciją kiek tolerantiškai turėtų žiūrėti Aleksandras Volkovas, kuris yra federacijos prezidentas. Kaip Ukrainos krepšinio tėvas, jis neturėtų skirstyti lygų į „mano vaikus“ ir „našlaičius“. Jis turėtų ieškoti kompromiso, kad ukrainiečiams būtų gerai.

Ten didelė šalis ir lygoje užtektų vietos kad ir kokiom 16 komandų. Jos pajėgios susirasti rėmėjų ir maždaug pusė LKL komandų, mano manymu, neturi tokių biudžetų, kokius turi silpniausios Ukrainos lygos ekipos. Tik ši šalis, aišku, – futbolo. Krepšinis atsilieka nuo jo labai stipriai.

Ne kokį įspūdį paliko tik teisėjai. Visi geriausi arbitrai dirba kitoje lygoje, nes bijo prarasti tarptautinę licenciją. Finale situacija iš viso tapo prastesnė, nes neleido teisėjauti kijeviečiams. Todėl finale švilpė du teisėjai, kurių iki tol net nebuvau matęs, o trečias – toks vidutinis. Išmušinėjo iš ritmo ir žaidėjus, ir trenerius.

Gavote už emocijas techninių pražangų?

Paskutinėse rungtynėse gavau. Žinojau, kad vis tiek jau nereikės mokėti baudos (juokiasi).

O baudos didelės?

Nemažos. Baudžia tikrai rimtai. Tą techninę pražangą man profilaktiškai davė. Teisėjai paskui patys atsiprašinėjo. Bet šitie reikalai yra sprendžiami. Lyga galvoja kitais metais gal kažką pakeisti, į pusfinalius ar finalus kvies teisėjus iš kitų šalių. Lyga galimybių tam turi.

Šiemet daugelis krepšinio klubų turėjo problemų su pinigais. Kokia situacija buvo „Budivelnik“ komandoje?

Mes to pernelyg nepajautėme. Mūsų lygai buvo lengviau, negu Superlygai. Žinau, kad Kijevo „Kyiv“ labai sunku buvo, Sumų ekipa taip pat turėjo ypač didelių problemų. Rimas Endrijaitis buvo atleistas, nes rezultatų nebuvo. Bet rezultatų nebuvo todėl, kad pinigų nebuvo. Nebuvo pinigų ir viskas pradėjo braškėti, Rimui buvo labai sunku dirbti. Paskui klubas iš viso nebegalėjo mokėti pinigų ir dėl to Rimas išėjo, o ne todėl, kad blogus rezultatus demonstravo. Pas mus gal kokie įsiskolinimai ir yra, bet tikrai ne tokie, kad vėluotų 3 ar 4 mėnesius.

Kokių svarbiausių pokyčių atlikote „Budivelnik“ komandoje?

Kai atvažiavau, komandoje buvo 7 legionieriai iš Amerikos. Prieš tai komandą treniravo amerikietis. Įmesdavo į aikštę kokį vieną ukrainietį, bet šiaip vien amerikiečiai žaisdavo. Paskui sumažinome legionierių skaičių iki keturių – du darbštesni amerikiečiai ir du lietuviai. Kai tik sumažinome amerikiečių skaičių, krepšinis akyse pradėjo gerėti. Atėjus Povilui (Čiukinui) ir Tomui (Delininkaičiui) labai susitvarkė žaidimas.

Tomas labai gerai žaidė, ypač iki traumų. Labai juo džiaugiausi ir jis labai padėjo komandai. Tik traumos paskui jį išmušė iš vėžių. Iš pradžių viena trauma, paskui kita finale. Pačiose pirmose finalo rungtynėse jam nesisekė žaisti, nes timptelėjo raumenį. Jis man sako: treneri, truputį pažaisiu, truputį pasėdėsiu. Kovojo. Bet antrose rungtynėse išėjo į aikštę ir kokią ketvirtą minutę stipriai truktelėjo raumenį ir nebegalėjo iš viso žaisti. Mūsų komandoje buvo 10 žaidėjų, bet kai iškrito Tomas ir dar vienas, beliko 8.

Ten tokios kelionės, kad nespėji pailsėti. Iš Odesos parvažiavai 500 kilometrų ir iš karto į Kryvoj Rogą varai. Ten dar 7-8 valandos kelionėje. Prie to reikia priprasti tiek žaidėjams, tiek treneriams. Bet taip greitai laikas bėga. Varžybų daug, per sezoną sužaidėme virš 60 oficialių rungtynių.

Kai spalį palikote „Žalgirį“, šio klubo bėdos buvo tik beprasidedančios. Ar toliau sekdamas visą situaciją ir matydamas, kiek šį sezoną „Žalgiris“ ištvėrė, nepagalvojote, kad laiku pasitraukėte?

Nežinau net. Išėjo, kaip išėjo. „Žalgiris“ man labai brangus. Tai komandai aš atidavęs ne ką mažiau nei visi, kurie save laiko dideliais „Žalgirio“ senbuviais. Dar tarybiniais laikais dirbau su „Žalgirio“ jaunimu.

Sezono pradžioje „Žalgiris“ buvo labai gerai sukomplektuotas. Pasimokėme iš tų bėdų, kurias turėjome užpraeitą sezoną, kai turėjome mažus gerus žaidėjus, galėjome iššauti iš toli, bet negalėjome apsiginti po krepšiu. O praėjusį sezoną pradėjome labai galingai. A.Gomelskio turnyras Maskvoje parodė, kad mums po krepšiu niekas negali daug įmesti. Maskvos CSKA ir Atėnų „Panathinaikos“ komandoms primetinėjome savo žaidimą, nes galingai stovėjome po lenta.

Jeigu tokia komanda, kokią buvome susikomplikavę, būtų išsilaikiusi, nežinau, kiek toli galėjome nueiti. Iki finalo ketverto gal netgi. Buvo užpildytos visos pozicijos, vaikinai buvo labai optimistiškai nusiteikę. Gaila, kad taip viskas išėjo. Sezonas vyrams buvo labai sunkus.

O dėl mano išėjimo... Tai „Žalgiris“ buvo be manęs, buvo su manimi ir bus dar 100 metų. Niekas jo nesugriaus. Nėra tokio žmogaus, kuris galėtų jį suardyti.

Ar ta komanda, kuri liko sezono pabaigoje, jūsų manymu, turėjo galimybių laimėti LKL čempionatą?

Kodėl jūsų manymu finalo serijoje viskas pasikeitė trečiose rungtynėse? Todėl, kad „Žalgirio“ treneriai pakeitė gynybinę strategiją ir pradėjo pulti tais pačiais ginklais, kaip „Lietuvos rytas“. Tai parodė, kad „Rytas“ moka tuo ginklu pulti, bet gintis nuo jo nemoka. Kalbu apie tai, kad kai visas užtvaras ties tritaškio linija dvejino, „Rytas“ pradėjo lūžti. Prieš tai jie lygiai taip pat buvo pagavę „Žalgirį“.

„Lietuvos rytas“ gerai žaidė, bet tai buvo daug kam netikėtumas, nes atėjęs naujas treneris įdiegė agresyvią gynybą ir užtvaras „aukštai“ – trapingą. Toks žaidimas yra „va bank“. Jeigu tam esi nepasiruošęs, gali labai greitai pralaimėti, nes pasipila klaidos. Todėl „Žalgiris“ ir pralaimėjo vienas rungtynes virš 40 taškų.

Pagarba Gintarui (Krapikui), kuris finale priėmė teisingus sprendimus ir grąžino intrigą. Nesijautė, kad „Rytas“ buvo žymiai geresnis.

Nenoriu sumenkinti „Lietuvos ryto“ pergalės Europos taurėje, bet tos komandos, kurios buvo jų varžovėmis, buvo nesusipratimas. Jeigu mūsų trenerius, tą patį Gintarą, pjauna, kad negerai vadovauja komandai, tai pasižiūrėkite, kokius trenerius ir žaidėjus nusiperka rusų klubai. Ir tos komandos iš viso nieko nepasiekia. Mūsų treneriai iš nieko daro ir padaro. O jeigu kažką ne taip padaro, iš karto sukeliama tragedija.

Kaip turėtų būti plakami tie treneriai, kuriuos su garsiais krepšininkais aplošia žymiai silpnesnis „Lietuvos rytas“? Čia reikėtų atiduoti pagarbą Lietuvos treneriams – ir Kurtinaičiui, ir Krapikui, kurie su mažai žaidėjų gali padaryti gerą rezultatą.

Jus klausant galima suprasti, kad atidžiai sekėte LKL finalo kovas. Turėjome galimybe jas matyti?

Taip, per internetą. Širdis dega, lauki, bėgi žiūrėti. Vis tiek ta Kauno ir Vilniaus dvikova visą laiką buvo ir bus įdomi.Pradžioje visi pradėjo nurašyti ir „Žalgirį“, ir Krapiką. O Gintarui reikėjo tik truputį pakeisti taktiką gynyboje ir viskas lūžo. „Rytas“ pasidarė toks pat pažeidžiamas. Daug kur ir sėkmė lydėjo vilniečius. Labai lengva kaltinti Krapiką, bet kai Jomantas įmeta iš 9 metrų, nieko negali padaryti.

Kaip praleisite vasarą?

Dabar man norisi pailsėti, juk labai greitai ta vasara prabėgs. Jeigu grįžtu į Kijevą, tai liepos 25 dieną jau turiu ten būti. Reikės paruošti gerus pamatus, kad vėliau atlaikytų žaidėjai. Nes ten atstumai milžiniški, ilgai važinėji ir pasiruošimui sezono metu nebelieka laiko.

Kijeve visgi turbūt nesulaukiate tiek dėmesio, kiek Kaune?

Ten žymiai mažesnis dėmesys. Tai ir yra gerai, kad ten labai ramiai gyveni (juokiasi). Kaimynai sveikinasi, pakalbina, bet tokio ažiotažo, kaip Lietuvoje, tai, aišku, kad nėra. Juk pas mus Lietuvoje visi krepšinio sirgaliai ir visi viską žino. Čia dirbdamas negali daryti klaidos, nes mažiausią klaidelę visi pastebi, smerkia ir trenerius, ir žaidėjus.

O ten viskas kitaip. Psichologiškai ramiau dirbi. Aišku, kai aš atėjau, iš karto pradėjo gerėti rezultatai, todėl sirgaliai labai palaikė. Jeigu būčiau pralošinėjęs, būtų buvę blogiau. Bet pats sau išsikeli aukščiausius reikalavimus, neklausydamas kitų. Ir jeigu kas nepasiseka, pradedu save graužti. O Kijeve man sudaro puikias sąlygas tik siekti laimėjimų.