Šiandieną Vilnius yra vienas labiausiai lankomų Rytų Europos miestų, traukiantis dėmesį ne tik dėl savo architektūrinio savitumo, bet ir kultūrinių renginių, pramogų. Čia vyksta įvairūs dalykiniai, politiniai ir kultūriniai susitikimai. Lietuvos sostinė aktyviai pristatoma tarptautinėse turizmo parodose, bendradarbiaujama su daugeliu Europos sostinių. 2009 m. Vilnius, pirmasis iš naujųjų ES šalių miestų, taps Europos kultūros sostine. Šia garbe jis dalinsis su Austrijos miestu Lincu.

Vilnius yra svarbiausias Lietuvos miestas. Vilnius – Lietuvos Respublikos sostinė, administracinis, kultūrinis, politinis, verslo centras. Čia dirba Prezidentas, Seimas, Vyriausybė, Aukščiausiasis Teismas, įsikūrusios diplomatinės tarnybos, švietimo, kultūros, mokslo, gydymo įstaigos, bankai.

Vilnius taip pat yra ir didžiausias šalies miestas. Jame gyvena apie septintadalis Lietuvos gyventojų. 2006 metų duomenimis, Vilniuje gyvena 553 553 žmonių: 57,8% yra lietuvių, 18,7% – lenkų, 14% – rusų, 4% – baltarusių, 0,5% – žydų. Likę 5% yra kitų tautybių atstovai.

Miesto plotas – apie 400 kvadratinių kilometrų. 20,2% yra užstatyta, o likusi dalis yra želdiniai (43,9%) ir vandenys (2,1%). Vilniaus istorinis centras, Senamiestis, yra vienas didžiausių Rytų Europoje (360 ha). Dėl savo unikalumo 1994 metais jis buvo įtrauktas į UNESCO svarbiausių pasaulio saugotinų objektų sąrašą. Senamiestis įsikūręs vaizdingame dviejų upių – Vilnios ir Neries – slėnyje, prekybinių kelių sankryžoje, prie brastos, kurią senovėje saugojo Vilniaus pilys.

Miestas visais laikais buvo svetingas, atviras ir tolerantiškas. Jam kuriantis susiliejo trys religijos srovės: pagonybė, vakarų ir rytų krikščionybė. Tai jau XIV a. pastebėjo Lietuvos Didysis kunigaikštis Gediminas. Paskutinės pagoniškos Europos valstybės valdovas laiškuose Europos šalims rašė, kad Vilniuje visi garbina vieną dievą, tik kiekvienas pagal savo papročius, kad mieste jau yra pastatytų ir katalikų bažnyčių, ir stačiatikių cerkvių. Vėliau čia įsikūrė ir maldos namus pasistatė musulmonai, totoriai, karaimai bei žydai.

Daugiatautis, daugiatikybis, daugiakultūris miestas visada traukė miesto svečius ir žavėjo architektūros įvairove. Pilių griūvėsiai, siaurų gatvelių tinklas, smailiabokštės raudonų plytų bažnyčios, gyvenamųjų namų rūsiai... Visa tai liudija, kad Vilnius – gotikos miestas. Bet jau XVI a. gotika persipina su renesansu, o XVII – XVIII a. randasi barokinių statinių.

Kad ir kas Jūs būtumėte – verslininkas, atvykęs į Vilnių pasirašyti sutarties, atostogaujantis turistas ar patyręs keliautojas, ieškantis naujų įspūdžių, – pakaks kelių dienų viešnagės Vilniuje, kad pamiltumėte šį miestą. Vilniuje verta paviešėti ilgiau, tačiau, jei atvykote vos vienam savaitgaliui, jums netruks ryškių įspūdžių. Teatro ar operos gerbėjai, audringų vakarėlių ar gatvės karnavalų mėgėjai, besidomintieji architektūra ar mėgstantieji laiką leisti gamtoje – visi šiame mieste atras tai, kas jiems prie širdies.

Prieš pradedant klajones po senamiesčio gatves, bažnyčias, muziejus, amatininkų dirbtuves ar galerijas verta pasidairyti po Vilnių iš aukštumų ir pasigrožėti panoraminiu miesto vaizdu. Tam puikiai tinka Vilniaus kalvos ir dideli pastatai.

Aukščiausias miesto pastatas yra Vilniaus televizijos bokštas. Jo aukštis – 326,5 metrai, o 165 metrų aukštyje esantis restoranas yra aukščiausia vieša miesto stebėjimo vieta. Prie langų ant apvalios platformos išdėstyti staliukai per valandą apsuka ratą aplink bokšto ašį, taigi visą miestą galima pamatyti iš paukščio skrydžio. Ant Neries kranto priešais senamiestį stovinčio "Reval Hotel Lietuva" viešbučio 22 aukšte įsikūrusiame bare galima mėgautis artimesniu Vilniaus centro vaizdu. O atvirą senamiesčio vaizdą geriausia stebėti nuo kelių artimiausių kalvų. Ant Gedimino kalno stovinčios pilies bokšto viršuje įrengta apžvalgos aikštelė. Į pilį galima užlipti vingiuotu akmenimis grįstu keliu arba užsikelti funikulieriumi. Perėjus per tiltą Sereikiškių parke galima pakilti į kitame Vilnelės krante esančius vienas už kitą aukštesnius Trijų kryžių, Bekešo, Altanos, Stalo ir Gedimino kapo kalnus.

Siauras takelis nuo Gedimino kapo kalno veda į Vilniaus menininkų rajoną Užupį. Čia įsikūrusi „nepriklausomybę“ paskelbusi Užupio Respublika. Ji turi ne tik savo ženklą (prie įvažiavimo į ją nuo senamiesčio pusės per Vilnelės tiltą), antspaudą ar angelą sargą skulptūros pavidalu, bet ir konstituciją, iškabintą Paupio gatvės pradžioje. Šalia Vilnelės įsikūrusios kelios jaukios kavinės ir atviri menininkų kiemeliai.

Kamerinis senamiesčio vaizdas atsiveria nuo Bastėjos kalno. Į dešinę nuo jo, apačioje yra po II Pasaulinio karo sunykęs Tymo kvartalas, jame per miesto šventes veikia amatininkų turgus. Ramybe alsuoja Šv. Trejybės cerkvės ir aplinkiniai kitų sakralinių pastatų kiemai. Deja, dauguma privačių namų kiemų dabar uždaryti, bet progai pasitaikius verta ten įkišti nosį ir pamatyti netikėtą tylų sodą arba Viduržemio jūros šalių stiliaus medinius balkonus.

Muziejų mėgėjai tikrai nenusivils Lietuvos Nacionalinio, Taikomosios dailės muziejais, Vilniaus paveikslų galerija. Šiuolaikinio meno gerbėjams verta aplankyti Šiuolaikinio meno centrą, o norintiems pajusti šaltą totalitarinės Lietuvos praeities alsavimą padės buvusiuose KGB rūmuose įsikūręs Genocido aukų muziejus.

Attached Thumbnails

 

Attached Images